10000 valandų taisyklė arba kodėl mes neturime daug milijonierių
Malcolm Gladwell savo knygoje Išskirtys: sėkmės istorija teigia, jog norint tapti ekspertu bet kurioje srityje reikia tam praleisti 10.000 valandų, norėčiau pasidalinti savo mintimis ir interpretacijomis apie tai ką perskaičiau.
10.000 valandų yra daugiau nei dešimt metų praktikavimosi trys valandos per dieną arba dvidešimt valandų per savaitę. Būtent tiek laiko reikia, kad taptum ekspertu bet kurioje srityje ar tai yra muzika, ar krepšinis, ar ... [įrašykite savo pasirinkimą].
Galbūt esate girdėję, jog Mocartas pradėjo kurti muziką šešių metų? Tačiau darbai, kurie dabar laikomi šedevrais buvo parašyti Mocartui sulaukus 21 metų. Ar galite suskaičiuoti kiek laiko jis jau kūrė muziką?
Grupė Beatles iki savo garsiausių albumų išleidimo kartu grojo dešimt metų. O karjeros pradžioje Hamburgo klubuose grodavo po 8 valandas per dieną, kiekvieną dieną. Kiek grupių šiais laikais tiek daug koncertuoja?
Tapti milijonieriumi yra keturi būdai. Pirmas – laimėti loterijoje, bet mes visi puikiai žinome kaip sekasi tiems kas laimi pinigus: lengvai gauta, lengvai pamesta. Antras – paveldėti, deja, tiems, kurie paveldi labai dažnai sekasi ne ką geriau nei loterijų laimėtojams. Trečias – pavogti, galima ir taip praturtėti, bet labai dažnai gresia nemokamas maitinimas. Ketvirtas – tapti ekspertu kurioje nors srityje.
Tikiuosi mes jau sutarėme, jog tapti ekspertu kurioje nors srityje reikia 10.000 valandų, kad būtų paprasčiau sakysim – dešimt metų. Tačiau vien tik tapti ekspertu ne gana reikia dar vieno dalyko. Kaip manote koks tas dalykas?
Nebijoti rizikuoti.
O čia prasideda įdomioji dalis. Kada žmogus turi geriausią laikotarpį daryti avantiūras? Keturis metus, kai studijuoja universitete. Mokykloje dar daugeliu atveju yra per jaunas ir reikia klausyti tėvų. Vėliau, po universiteto (galbūt kažkada tame pačiame universitete) atsiranda mergina, kuri tampa žmona, o tuomet pabyra vaikai. Tu negali daryti kvailysčių, negali rizikuoti, nes reikia išlaikyti šeimą, tuomet svarbu stabilios pajamos. Jeigu taip pasisekė, jog žmona uždirba tiek daug, jog gali leisti vyrui daryti avantiūras, tai labai šaunu, bet taip pasitaiko retai. Dažniausiai reikia abiejų žmonių algų, kad išlaikyti ir padoriai aprengti vaikus, todėl nei vienas, nei kitas šeimos narys negali rizikuoti tuo ką turi. Kitą vertus, jeigu esi programavimo ekspertas, kodėl turėtum vargintis, jeigu turi šiltą vietą IBM, Google, Facebook?
Kai studijuoji universitete, kurį laiką esi už nieką neatsakingas išskyrus save patį, tuomet gali įgyvendinti savo slapčiausias svajones ir sukurti naujos kartos Facebook, vienintelė problema tuo metu jau turi būti savo srities ekspertas.
Kad universitete jau būtum kietas, kurioje nors srityje, kada reikia pradėti? Vėliausiai dvylikos metų. Kiek žmonių būdami dvylikos metų žino ko nori ir kryptingai siekia savo tikslo? Daugelis būdami aštuoniolikos nežino kur nori stoti, tai ką kalbėti apie dvylikamečius?
Daugelis dvylikamečių tiesiog ima tai ką gauna iš gyvenimo ir tuo džiaugiasi. Jeigu būdami dvidešimties jie tampa šokių ekspertais, tai tik tėvų dėka, kurie juos mažus užrašė į vieną ar kitą mokyklėlę ar būrelį. Va čia ir yra įdomioji dalis, jeigu tėvai anksti atkreipia dėmesį į tai ką vaikas mėgsta daryti ir ima jį skatinti, tai gali išauginti lyderį, kuris galbūt pakeis pasaulį. Arba bent jau sugebės uždirbti tiek, kad pakeistų savo ir tėvų gyvenamąją aplinką. Tačiau kiek lietuvių vaikų lanko įvairiausius būrelius, o ne tiesiog trina asfaltą ar keičia facebook statusą? Skaičių neturiu, todėl spėsiu iš palubinsko – 10%?
Aš nesakau, kad vaikai privalo neturėti vaikystės, nestumdyti mašinėlių, nežaisti su barbėmis. Bet tuomet reikia suprasti, jog jie bus tokie patys kaip jų tėvai – santechnikai, elektrikai... Tai nėra blogai, visokių žmonių reikia, bet juk būtų malonu užauginti genijų? O pats genijus be kitų pagalbos tikrai neužaugs.
Ar negalima tapti ekspertu vėliau? Žinoma, kad galima. Bet yra keletas niuansų. Kai dirbi, firma neinvestuos į papildomas žinias, kurios nepadės jai daugiau uždirbti. Kad dirbtum gruščiku nereikia tapti sunkiasvorių čempionu. Ir vienoje ir kitoje profesijoje reikia kilnoti sunkius daiktus, tačiau viena iš jų laikoma prestižine ir rodoma per televiziją, o kita ne. Vienoje uždirbama daug ir nevartojama alkoholio, kitoje kiekvieną penktadienį nuplaunamos praėjusios darbo savaitės dulkės. Toks yra skirtumas tarp eksperto ir eilinio darbuotojo.
Jeigu esi geras darbuotojas, tai dažniausiai nesėdi vietoje, o lėtai bet užtikrintai kili karjeros laiptais. Aišku, kylant laiptais didėja ir alga, bet tuo pačiu keičiasi ir atsakomybės, pareigos, dalykinės sritys, kitaip sakant tu niekada netapsi ekspertu, jeigu dalykas ties kuriuo koncentruojasi keisis greičiau nei kas dešimt metų.
Ką aš noriu pasakyti, tai jog būdamas aštuoniolikos esi dar pakankamai kvailas, jog tikėtum, kad gali pakeisti pasaulį ir neturi ką prarasti, jeigu nepavyktų, todėl gali nebijoti rizikuoti, tačiau būtent tokiame amžiuje daugelis dar nežino ko nori ir nėra atsakę į klausimą: kas aš esu?