11 patarimų norintiems tapti rašytojais

Šie patarimai yra paimti iš knygos The art of war for writers. Knygoje iš viso yra 77 patarimai. Aš paėmiau tai kas pasirodė aktualu man dabar ir perleidau per savo interpretacijos prizmę. Galbūt po metų man pasirodys aktuali kita patarimų grupė ir tuomet parengsiu kitą patarimų rinkinį.

Kaip jau galėjote suprasti pirmiausia šį tekstą rašau dėl savęs, bet labai džiaugčiausi, jei būtų naudingas ir jums.

1) Rašymas yra įgūdis. Tai reiškia kuo daugiau rašai, tuo tampi geresniu rašytoju. Kaip ir grojimas smuiku, kaip ir teniso žaidimas. Jei nustoji praktikuotis, imi rūdyti, įgūdžiai nyksta.

2) Rašymas yra darbas. Tai reiškia, jog jei nori ko nors pasiekti, turi nelaukti kol ateis mūza. Ką darysi, jei mūza užstrigs lifte, pakeliui pas tave?

Į darbą eini nesvarbu nori ar ne, nesvarbu koks oras (išskyrus meteorologines nelaimes, kurios mūsų šalyje pasitaiko retai), nesvarbu koks ilgas vakaras buvo vakar, nesvarbu, kad tau trūksta miego.

Nusistatyk simbolių, žodžių, puslapių skaičių kuriuos parašysi per dieną, savaitę, mėnesį ir dėk visas pastangas tą skaičių pasiekti. Aišku, kartais atsitinka nenumatytų dalykų ir, jei vieną dieną pasiekti normos nepavyko, pabandyk parašyti kitą kartą daugiau kol išsilygins.

3) Palik savo ego už durų. Kol esi tik pradedantis labai svarbu gauti kuo daugiau kritikos. Kai manai, jog tai yra geriausias tavo darbas ir visi turėtų jį dievinti, kritika žeidžia. Tačiau kritika yra vienintelis būdas tobulėti. Reikia suprasti, jog tu nesi kūrinys ir kritika yra skirta kūriniui, o ne tau.

Kai, jei tavo knyga bus išleista, gausi atsiliepimų. Nenoriu sakyti daug, mes juk Lietuvoje gyvenam. Galbūt bus viso labo tik penki atsiliepimai ir galbūt visi jie bus blogi. Kai kurie iš jų bus kritika, tačiau kiti bus tiesiog najezdas. Galiu pasakyti iš asmeninės patirties. Vienas žmogus parašė tinklaraščio įrašą, kad reikia nepirkti mano programavimo pradžiamokslio, nes jam nepatiko mano tinklapio spalva. Kas bendro tarp šitų dviejų dalykų? Na. .. Bet tokie dalykai atsitinka ir nieko negali padaryti dėl jų.

Nepažįstami žmonės nebūtinai yra geri kritikai. Artimi draugai bei giminės gali bijoti sakyti tiesa, kad nesusigadintų santykių. Tavo paties pareiga yra susikurti patikimų kritikų ratelį.

4) Karjeros laipteliai.

Paskutinis žingsnis yra ne laiptelis, bet apskritimas, nes hitai ateina ir praeina. Vieną išleidus viskas tarsi prasideda iš naujo ir vėl turi užkariauti publiką bei bandyti išleisti naują hitą.

Knygoje originaliai tai pavaizduota kaip karjeros piramidė besibaigianti karuselę. Kur esate jūs?

Kur esu aš? Rašau aš jau ne vieną dešimtmetį, tačiau mokytis kaip reikia gerai rašyti pradėjau labai nesenai. Aš esu išleidęs vieną knygą, tačiau tai yra ne romanas, todėl galime jos neskaityti. Aš esu pabaigęs visą saują apsakymų ir du didesnės apimties kūrinius. Taigi, sakykime, jog aš esu ant ketvirto laiptelio nuo apačios.

5) Pabaik pradėtą darbą. Aš esu pradėjęs rašyti labai daug istorijų, pabaigęs ne tiek ir daug. Galbūt pusę iš jų, galbūt dar mažiau. Kartais tiesiog dingsta motyvacija, kartais tiesiog nežinai kas turėtų atsitikti toliau.

Pabaigti ką pradėjai yra labai svarbu. Pirmiausiai, supranti, kad rašymas yra darbas. Antra, išmoksti pabaigti darbus ir pasiekti tikslą. Trečia, pagaliau turi pabaigtą kūrinį. Ketvirtą, nebaigtos istorijos patenka į limbo, skaistyklą ir joje įstringa. Kelio iš skaistyklos nėra. Tuo tarpu, kai turi pabaigtą istoriją, galbūt kada nors ateityje prisėsi prie jos dar kartą ir perrašysi.

Jei nežinai, kaip pabaigti istoriją visuomet gali nužudyti savo veikėjus. Galbūt tai nebus pabaiga, kuri sukels pasitenkinimą, bet kūrinys bus baigtas. Kai perrašinėsi, parašysi geresnę pabaiga.

6) Rašyk greitai. Kai kurie žmonės mėgsta parašyti sakinį ar pastraipą ir po to ją tobulinti valandų valandas. Tai yra laiko švaistymas, bent jau pradedančiam. Jei kiekviena pastraipa bus tobula, tačiau istorija nelimpa, per mažai veiksmo, nuobodūs personažai, niekas nenorės skaityti tavo kūrinio. Pradžiai išmok parašyti gerą istoriją, o tuomet galėsi dailinti kiekvieną jos sakinį.

7) Kaupk idėjas. Turbūt visi žino seną anekdotą: atėjo mintis į galvą, nieko nerado ir išėjo. Įkvėpimą galima rasti visur. Jei keliaudamas į darbą, pamatysi ką nors kas tave įkvėptų parašyti istoriją, būtinai užsirašyk. Vakare tos idėjos jau gali nebeprisiminti.

8) Reguliariai peržiūrėk savo užrašus. Skaitydamas senas idėjas, gali sugalvoti naujų. Skaitydamas idėjas gali suprasti, jog kai kurios idėjos atskirai neturi jokių šansų, tačiau kartu jos užkariaus skaitytojų širdis.

9) Dalinkis savo idėjomis. Čia iš karto turiu perspėti dėl dviejų dalykų. Pirma, neverta dalintis idėjomis su visais. Idėjomis reikėtų dalintis tik su žmonėmis turinčiais panašių interesų t.y. su tais kurie svajoja apie romanų rašymą, komiksų piešimą ar filmų kūrimą. Nemenininkai nėra suinteresuoti idėjų vystymu ir apskritai gali jūsų nesuprasti.

Antra, nebijokite, jei jūsų idėja bus "pavogta". Yra tūkstančiai būdų kaip išreikšti idėją, jei yra galimybė, pabandyk su draugais parašyti apsakymus ta pačia tema ir pamatysi kokie jie skirtingi. Jei tokios galimybės nėra, tiesiog patikėk mano žodžiais.

Jei tu sugalvojai idėją apie kalbančius medžius, o kažkas parašė apie tai apsakymą, nieko tokio. Tavo apsakymas vis tiek būtų kitoks ir tu vis dar gali jį parašyti, jeigu nori.

10) Pradėk nuo veiksmo. Atsimenu vaikystėje pasiėmiau skaityti vieną iš klasikinių knygų. Neatsimenu kurią tiksliai, galbūt Paskutinis mohikanas. Knygos pradžia yra penki puslapiai peizažo ir nieko neatsitinka... Ką aš padariau? Praleidau tuos puslapius ir ėmiau skaityti ten kur veiksmas prasideda.

Galbūt viduramžiais, kai nieko apskritai nevykdavo žmonės džiaugdavosi ilgais, detaliais aplinkos aprašymais, bet ne dabar. Dabar tavo kūrinys konkuruoja su Facebook, kuris kas penkios minutės rodo pranešimą: tavo įrašą pasižiūrėjo penki žmonės, susimokėk, kad pamatytų dar du. Mano vaikystėje tokių dalykų nebuvo, bet aš vis tiek nemėgau skaityti ilgų įžangų.

Kai sakau pradėk nuo veiksmo, tai nereiškia susprogdinti Žemę pirmoje pastraipoje. Galima, bet nebūtina. Įvykis gali būti labai paprastas, kaip nespėjimas į autobusą ar paskutinis pieno pakelis nupirktas prieš pagrindinio personažo nosį.

11) Yra toks posakis, jei du žmonės sutaria dėl visko vienas iš jų nereikalingas. Tai labai gera taisyklė rašant apsakymą. Jei turi sceną su dviem veikėjais, jie turėtų siekti skirtingų tikslų. Ir ne šiaip skirtingų, bet susikertančių. Jei šitoje scenoje laimi vienas, tai pralaimi kitas. Tai yra konfliktas, tai daro istoriją įdomia.

Jei scenoje yra du veikėjai ir vienas tik patvirtina kito žodžius, tai kam tokia scena reikalinga? Esu tikras, jog kas nors sugalvotų labai gerą pavyzdį, kad pavyzdžiui parodyti, jog vienas yra ponas, o kitas - tarnas. Tačiau tokių scenų būtų vienetai. Daugeliu atvejų tokia scena tik popieriaus švaistymas.

Tikiuosi šie patarimais padarys mano ir tavo tekstus geresnius. O dabar laikas rašyti.

Jūs galite rasti ir daugiau mano tekstų apie rašymą:

Rašau, rašau istoriją

Tu nebūsi rašytojas

Tai nori būti rašytojas?

Rašymo mitai

Istorijų tipai

Brukštelk žinutę