As si etapa jau isgyvenau :) Visa gyvenima buvau laimes kudikis, bet visi aplink murmejo, kad su sekme ateis ir nesekme. Ir as tuo tikejau ir laukiau kada gi cia ateis ta nesekme. Pasirodo ji tikrai atejo ir tokia forma, kurios norejau maziausiai... Isiskyriau su zmona :( Dziaugiuosi tik tuo, kad buvau itikintas, jog ateis nesekme, tad tam ruosiausi. Is pradziu galvojau, kad tai didziausia nesekme mano gyvenime ;) Bet pasirodo, kad ta "nesekme" as labai skaniai suvalgiau pusryciams... taip, pradziai buvo sunku, bet dabar to dalyko jau nebeskaitau kaip nesekmes. I skyrybas ziuriu kaip labai gera ir sekminga pamoka savo gyvenime ir vis pagalvoju - jei taip lengvai isgyvenau sia "nesekme", tai kas mane gali sulaikyti? :) Oij koks geras jausmas. Ir svarbiausia nebelaukiu jokiu nesekmiu, zinau kad mane aplankys vien tik sekme, o viskas kas atrodys kaip nesekme vistiek iseis tik i gera :) Taigi Nepo siulyciau ir tau apie jokias nesekmes negalvoti ;) Bo prisisauksi kaip ir as :)

Nejucia i galva atejo toks pavyzdis. Tai panasu i situacija: tu stovi lauke r laikai muilo gabaliuka (tarkim tai tavo tikslas). Staiga pradeda lyti (lietus kaip zalias zmogeliukas). Tokiu atvej juk koncentruosies ne i lietaus kieki ant ranku, o i tai kaip tu laikai muila, kiek jegu i tai idedi (per daug - issprus, per mazai - isslys). Gyvenime taip pat nereikia koncentruotis i zalius zmogeliukus (ar ju kieki), reikia sutelkt demesi i tiksla. O jie tegu sneka uzsispyrusiam zmogui tai tik spyris i uzpakali dar labiau siek tikslo :)

Vienu metu man mokykloje sunkiai sekėsi matematika. Lankiau iš pradžių pas vieną mokytoją papildomai, po to pas kitą. Kartą antroji mokytoja man pasakė "tau matematika puikiai sekasi, galėtum stoti į matematiką". Nors mokyklos mokytojai manė, kad stosiu į dailę. Nestojau į matematiką. Nestojau ir į dailę. Bet stojau į informatiką, ir jau seniai dirbu programuotoju :) Dabar save bandau visiškai nematematiškoje srityje, grįžtų prie savo meninių ištakų :)