Ar pomėgis turėtų tapti darbu?

- Vieni žmonės sako, surask tai ką mėgsti ir nereikės dirbti nei vienos minutės gyvenime. Kiti sako, jei savo mėgstamą veiklą paversi darbu, imsi nekęsti tos veiklos. Tai kaip yra? - paklausė mano bendradarbis.

- Taip, - atsakiau aš.

Pradėkime nuo mano istorijos ir po to galėsime pasinerti į filosofijas.

Aš baigiau informatiką. Programuoti išmokau savarankiškai, kas reiškia su draugų pagalba, ne universiteto. Kol studijavau programavimas buvo mano hobis ir jis man labai patiko. Programavime visuomet buvo ko išmokti, kur tobulėti, buvo smegenų mankšta, galvosūkiai ir iššūkiai. Problemas aš susigalvodavau pats ir jas spręsdavau. Natūralu, kad jausdamas tokią meilę programavimui, baigęs universitetą nuėjau dirbti programuotoju. Ir meilės nebeliko. Iš tiesų, tai ne meilės problema.

Galbūt esate girdėję pasakymą, kad programuotojui alga mokama ne už kodo eilučių rašymą, bet už problemų sprendimą? Man mokėjo už eilutes. Ta prasme nebeliko smegenų stimuliavimo. Galbūt problemos, kurias turėjau spręsti aš, buvo iššūkis kažkam, ne man. Man tai buvo tik mechaninis kodo rašymas. Kartais mintimis nuklysdavau toli į lankas ir paskui pabudęs žiūrėdavau kas tiek daug kodo parašė. Svarbiausia, kad tas kodas būdavo geras ir aš neturėdavau prie ko prikibti.

Vienintelė problema, kurią aš turėjau spręsti darbe buvo nuobodulys. Nebeliko prasmės tobulėti. Supraskit mane teisingai, aš niekada nebuvau kiečiausias programuotojas įmonėje, galbūt antras, galbūt trečias (mūsų buvo ne tiek ir daug, beveik dviženklis skaičius), bet man tai nebuvo svarbu. Yra žmonių, kurie užkopę į kalną pamato aukštesnį ir tuomet privalo užkopti į tą aukštesnį, kur, aišku, sužinos apie dar aukštesnio kalno egzistavimą ir pasaka be galo. Aš nesu toks žmogus. Į kalną įkopta kas toliau?

Kai kurie žmonės dabar galvoja, vadinasi savo pomėgio geriau neversti darbu. Bet ar tikrai? Ar tikrai programavimas buvo mano pomėgis? Aš manau, kad ne. Mano pomėgis buvo ir vis dar yra spręsti problemas. Programavimas - tai tik įrankis, būdas, vienas iš būdų jas spręsti.

Dabar aš projektuoju programinę įrangą, dalis darbo yra UI/UX dizainas, tačiau kita dalis yra programos veikimo logika. Būtent antroji dalis man patinka.

Užteks apie mane, pakalbėkime apie kitus. Norėčiau pristatyti pavyzdį, kurį girdėjau viename podcast. Įsivaizduokite, kad jūsų pomėgis yra gaminti kišenines gitaras. Tai tokios mažos gitaros, kad telpa į kišenę, bet jomis vis tiek įmanoma kurti muziką. Ar turėtumėte savo pomėgį paversti pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu?

Pagalvokime.

Kad galėtumėte iš kažko gyventi jums reikia, jog už tai mokėtų. Pirmas kelias - įkurti savo verslą. Kad verslas būtų sėkmingas jums reikės ieškoti klientų, kurti reklamas, organizuoti pristatymus ir aš net nekalbu apie buhalterijos tvarkymą. Aišku, nebūtina viską daryti pačiam, galima pasamdyti kiekvienos srities specialistus. Jeigu jums pinigai plėšo kišenes, tai kam čia skaitote, eikite kurti savo verslo. Daugeliui iš mūsų pinigai yra ribotas resursas, todėl didžiąją dalį darbų tektų atlikti patiems. Čia kyla du klausimai. Pirmasis kaip stipriai nemėgstate tu kitų dalykų, kuriuos privaloma daryti? Antrasis kiek laiko lieka tai daliai, kuri jums patinka?

Jeigu nenorite kurti savo verslo visuomet yra antras kelias. Bent jau teoriškai, realybė dažniausiai būna daug graudesnė. Antrasis kelias - tapti darbuotoju. Jei jums patinka programuoti, susirasti darbą turėtų būti lengviau nei lengva. O ką daryti, jei jums patinka nerti vašeliu? Gali būti, jog tai kas jums patinka yra profesija žvelgiant pasauliniu mastu, tačiau Lietuvoje nereikia nei vieno specialisto. Ar tai reiškia, kad turėtume emigruoti? Teoriškai taip, praktiškai ne. Būkim sąžiningi, daugelis žmonių yra nacionalistai ir pirmiausia samdo savo tautiečius. Imigrantai samdomi dažniausiai dėl to, kad vietiniai nenori dirbti ar jų algos labai ženkliai mažesnės. Kad ir kokią profesiją pasirinktumėte, užsienyje bus didžiulė konkurencija, nebent jūs norite būti krokodilų prižiūrėtoju.

Grįškim į gimtinę. Tarkim, kad jums patinka yra rašyti reklamas ir jūs galite susirasti darbą sąlyginai lengvai, ar turėtumėte jo imtis? Paklauskit savęs ar jums tikrai nesvarbu kam tas reklamas kurti? Ar jums vienodai lengva būtų sukurti reklamą dešrai, prekybcentriuj, higienos paketams? O kaip dėl restorano, kur vakar jus aptarnavo pasibaisėtinai? Kai esi vadovas gali rinktis su kuo nori dirbti ir su kuo ne. Čia teoriškai, realybėje renkasi tavo piniginė. Kai esi darbuotojas, privalai daryti tai ką tau liepia. Kad nekalbėti visiškai abstrakčiai ir filosofiškai, vienas iš mano programuotojo karjeros labiausiai žudančių dalykų buvo sukurti prezentacines svetaines kompanijoms iš mažų miestelių apie kurias niekas nėra girdėjęs. Praėjus dešimt metų nuo mano programuotojo karjeros pabaigos, tos svetainės vis dar egzistuoja nei kiek nepakeistos nuo jų paleidimo dienos. Kas nors nori pakalbėti apie mumijas?

Pabandykim apibendrinti, tai turėtume ar ne paversti savo pomėgį darbu? Atsakymas greičiausiai jums nepatiks: tai priklauso nuo kiekvieno individualios situacijos. Paklauskite savęs kiek procentų sudarys darymas to ką mėgstate ir kaip stipriai nekęsite likusios dalies. Aišku, jūsų įsivaizdavimas niekada nebus šimtą procentų tikslus, o kartais gali būti net labai labai netikslus, bet tai vienintelis dalykas ką jūs galite padaryti. Kad atsakymas būtų tikslesnis verta būtų pasikalbėti su žmonėmis, kurie jau daro tai ką jūs norėtumėte. Kai žinosite atsakymą, žinosite, kaip elgtis.

Nuotrauka daryta Igor OvsyannykovUnsplash

Istorijos | Kaip atsiranda draugai? ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(0)