Arbata

Turbūt nėra dienos, kai kiekvienas iš mūsų neišgertų bent puodelio arbatos. Arbata toks elementarus dalykas, apie kurio neegzistavimą niekada nesusimąstytumėte. Tačiau istoriškai arbata Europoje pasirodė ne taip jau senai.

Tikrieji gurmanai, turbūt norėtų daugiau nei vieno žodžio šiam gėrimui apibūdinti. Vieno žodžio arbatai iš Kinijos ar Indijos arbatmedžių, kito įvairių žolelių pavyzdžiui: liepžiedžių ar ramunėlių arbatai, trečio uogienei atskiestai vandenių ir t.t.

Tiesa, anglų kalboje žolelių arbata galima vadinti Tisane.

Šiame tekste pagrindinį dėmesį skirsime arbatmedžių arbatoms, tačiau trumpai užgriebsime ir dvi kitas.

Arbatos istorija

Remiantis legendomis kinai arbatą gėrė jau prieš penkis tūkstančius metų, savaime suprantama, jokių rašytinių ar daiktinių įrodimų iš tų laikų nėra išlikę.

758-760 metais poetas Lu Ju parašė pirmąją arbatos klasika tapusią knygą „Cha Jing“. Knyga tvirtina, jog arbatos gėrimas buvo plačiai paplitęs, joje aiškinama kaip auginti ir prižiūrėti arbatmedžius, kaip apdoroti arbatos lapus ir paruošti arbatą, kaip nustatyti arbatos kokybę.

801 metais budistas Saicho po dvasinių studijų Kinijoje grįžo į Japoniją ir pasėjo arbatos sėklas vienuolyne. 815 metais pirmuoju arbatos derliumi buvo pavaišintas Japonijos imperatoriui Saga. Imperatorius susižavėjęs gėrimu liepė užveisti jo sodus netoli sostinės.

1517 metais portugalai pasiekė Pietų Kinijos Kantoną. 1543 metais - Japoniją.

1557 metais kinai suteikė Makao prekybos monopolį portugalams. Buvo prekiaujama įvairiais daiktais tarp kurių pasitaikė ir arbatos.

1600 metais Anglijoje įkurta „English East India Company“ – Anglijos Rytų Indijos bendrovė. Karalienė Elžbieta I gruodžio 31 dieną jai suteikė mokesčių lengvatų ir privilegijų.

1602 metais sekdami anglų pavyzdžiu, olandai įkūrė „Verenigde Oostindische Compagnie“ – Olandų Rytų Indijos bendrovę - ir palaipsniui įsitvirtino Indijos subkontinente.

1610 metais olandai pirmieji laivais pradėjo vežti arbatą į Europą. Iš Japonijos per Javą VOC laivai, pristatydavo žalią arbatą į Amsterdamą.

1618 metais Kinijos didikai atsiuntė carui Michailui Fiodorovičiui Romanovui dovanų keletą brangių arbatos dėžių, kurias karavanai sausumos keliais į Rusiją atvežė per Mongoliją ir Sibirą. Po 1689 metų prekybos sutarties tarp Rusijos ir Kinijos pasirašymo arbata tapo paklausia preke, bet plačiai vartojama ji tapo tik prabėgus dviem šimtams metų. Kelionė tęsdavosi nuo šešiolikos iki aštuoniolikos mėnesių. 1904 metais pastačius Transsibiro geležinkelį kelionės laikas sutrumpėjo iki vienos savaitės.

1637 metais arbatos įsigyti buvo galima tik vaistinėse, nes arbata buvo geriama kaip vaistas. Be to arbata buvo labai brangi, todėl ją įpirkti galėjo tik aristokratai.

1657 metais pirmą kartą Tomo Džerevėjaus kavinėje (Thomas Garraway‘s „Coffee House“) buvo patiekta arbata, sužavėjusi anglus ir įžiebusi jų širdyse aistrą.

1662 metais Čarlzas II-asis vedė Portugalijos princesę Kateriną iš Braganzos. Naujoji karalienė buvo aistringa arbatos gerbėja. Karališkojo dvaro rūmuose ji pradėjo rengti arbatėles ir tuo pačiu uždraudė vartoti alkoholį.

XVII a. pabaiga. Visose didžiųjų Europos miestų bakalėjos krautuvėse jau imta prekiauti arbata. Vis dažniau ji buvo geriama ne tik kaip vaistas, bet ir tam, kad suteiktų žvalumo.

1773 metais įvyko Bostono arbatėle vadinamas JAV kolonijų protestas, prieš Didžiosios Britanijos sprendimą leisti Anglijos Rytų Indijos bendrovei vežti arbatą be muitų. Organizacijos „Laisvės sūnūs“ narių grupė įsiveržė į britų laivus Bostono uoste ir išmetė į jūrą arbatžolių krovinį. Šis konfliktas vėliau nuvedė prie Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo.

1835 metais pirmą kartą buvo užauginta arbata už Kinijos ir Japonijos ribų. Ji buvo atplukdyta į Amsterdamą iš Olandijai priklausančios Javos kolonijos, į kurią 1684 metais vokiečių botanikas, gydytojas Andrėjas Klejeris (Andreas Cleyer) atvežė arbatos sėklų. Tada jis sėkmingai išaugino keletą arbatkrūmių, bet pirmieji rimti bandymai Javoje auginti arbatą pradėti tik 1826 metais.

1867 metais Ceilono salos kavos plantacijas užpuolė „kavos rūdimis“ vadinamas grybas (Hemeleia vastatrix) praktiškai viską sunaikindamas. Vietoj kavos nusprensta auginti arbatą.

1907 metais JAV prekybininkas Tomas Sulivanas sugalvojo klientams išsiųsti arbatos pavyzdžius, sudėjęs po žiupsnelį arbatžolių į šilkinius maišelius. Žmonės nesuprato ir į puodelius dėjo po visą arbatos maišelį. Tačiau šio būdo patogumas dėmesio susilaukė tik 1953 metais, kai prasidėjo masinė tokių arbatų gamyba. Pradžioje šilkinius pakeitė marlės maišeliais, vėliau pradėta fasuoti į popierinius.

Ką žmonės gėrė prieš arbatą?

Tai turbūt pats įdomiausias klausimas visiems, deja, į jį atsakyti vienareikšmiškai neįmanoma. Populiariausio gėrimo tradicijos priklauso nuo amžiaus ir vietos, be to, jos neišvengiamai keitėsi.

Pats pirmas žmonėms žinomas gėrimas - be abejonės – vanduo. Tačiau, dėl bakterijų sukeliamų ligų, užterštumo, ypač viduramžių miestuose, vandenį gerti buvo pavojinga.

Pieną žmonės pradėjo vartoti maždaug 9000 metų prieš mūsų erą, kartu su pirmais prijaukintais gyvuliais, tačiau pasterizacija išrasta tik 1863 metais. Didžiąją istorijos dalį pienas laikomas gėrimu skirtu vaikams, seniams ir ligoniams.

Seniausi įrodymai, jog žmonės vartojo vyną rasti dabartinėje Gruzijos teritorijoje maždaug 7000 prieš mūsų erą, tuo tarpu Irane ir Armėnijoje maždaug prieš 4000 metų. Vyno gamybos scenos yra iškaltos Egipto piramidėse. Graikai turėjo vyno dievą – Dionizą. Viduramžių Europoje, pietinėje jos dalyje, kur gausu vynuogynų, vynas buvo visų klasių gėrimas, tuo tarpu šiaurinėje dalyje, dėl brangių transportavimo kainų - tik kilmingųjų.

Seniausi įrodymai, jog žmonės gėrė alų yra randami Senovės Egipte ir Mesapotanijoje maždaug 5000 metų prieš mūsų erą. Manoma, jog senovės egiptiečiai išmokė graikus virti alų, tačiau jis neatliko didelio vaidmens pastarųjų gyvenime. Alus suklestėjo kartu su krikščionybe, daugelis vienuolynų turėjo savo alaus varyklas, tai buvo dalis vienuolių siekio suteikti maisto ir gėrimų įvairiems keliautojams.

Sidras pirmą kartą paminimas tik 55 metais prieš mūsų erą, kai romėnai įsivežė į Angliją. Apskritai sidras turbūt buvo vartojamas gana ilgą laiką, tačiau niekada nesulaukė tokio didelio populiarumo kaip kiti gėrimai.

Degtinė buvo išrasta maždaug 9 amžiuje, tiesa, istorikai nesutaria, tai atsitiko Rusijoje ar Lenkijoje, tačiau bendrai paėmus, tai nebuvo pasaulio ar net Europos gėrimas, tai greičiau „mūsų“, buvusio komunistų bloko teritorijos gėrimas.

Brendis pirmą kartą pagamintas tik 12 amžiuje, o didesnio susidomėjimo sulaukė 14 amžiuje. Pagrindinė brendžio atsiradimo priežastis: prekybininkai norėjo išgarinti iš vyno nereikalingą vandenį, kad galėtų transportuoti daugiau vyno.

Žolelių arbata buvo žinoma Senovės Egipte, tačiau jokios informacijos apie jos vartojimą Viduramžių Europoje rasti nepavyko, greičiausiai tai buvo raganų gėrimas.

Arbatos medis

Yra dvi pagrindinės arbatmedžio rūšys: kiniškas ir indiškas.

Kiniškas arbatmedis – tai 3 - 4 m aukščio krūmas apvaliais ar pailgais, tamsiai žaliais lapais, baltais ar rausvais žiedais, jų vaisiai – mažutės briaunotos dėžutės.

Indiškas arbatmedis yra 15 - 20 m aukščio medis, dideliais ovalo formos, šviesiai žalios spalvos lapais, jų vaisiai – tribriaunės dėžutės.

Visos pagrindinės arbatos rūšys gaunamos skinant lapus nuo šių medžių. Skirtingos rūšys gaunasi skirtingai apdorojant lapus bei skinant juos skirtingais laikotarpiais.

Arbatos rūšys

Juodoji – populiariausia arbata pasaulyje. Gamyboje yra keturi svarbiausi žingsniai: vytinimas, vyniojimas, oksidavimas ir džiovinimas. Pirmiausiai lapai yra džiovinami kelias valandas, kol jie tampa pakankamai silpni, kad būtų suvyniojami be įtrūkimų. Taip jie įgauna savo formą. Vyniojant jie taip pat šiek tiek aptrinami, kad galėtų oksiduotis, tuomet patalpinami į vėsią vietą. Pasibaigus oksidacijos procesui lapai yra kaitinami aukštoje temperatūroje.

Juodojoje arbatoje daugiau kofeino nei žalioje ar baltoje, tačiau jo vis tiek yra mažiau nei puodelyje kavos (maždaug 65% kavos puodelio).

Juodosios arbatos kokybę nustato griežti tarptautiniai standartai, plačiau apie juos skaitykite čia ir čia.

Žalioji – yra išdžiovinama ir suvyniojama, tačiau priešingai nei juoda – visiškai neoksiduota. Turi viso labo 30% kavos puodelio kofeino.

Baltoji – yra gamina iš baltų pumpurų, kurie daugiausiai džiovinti saulėje ir šiek tiek garinti. Baltoji arbata yra gaunama mažais kiekiais ir reikalauja labai daug rankų darbo, todėl yra brangiausia.

Ulongas (Oolong) – arbata praeina perpus mažesnį oksidacijos laiką nei juodos arbatos atveju, tai tarsi tarpinis variantas tarp žalios ir juodos.

Pu-erh – ši arbata gali būti tiek oksiduota, tiek ne. Pagrindinė idėja – arbatos sendinimas, kuo senesnė tuo laikoma geresnė.

Raudonoji (Rooibos) – yra gaminama ne iš arbatmedžio, bet iš Pietų Afrikos krūmo Aspalathus linearis. Ši arbata visiškai neturi kofeino. Pagal gamybos būdą gali būti dviejų rūšių. Pirmasis būdas artimas kinų juodos arbatos apdorojimo procesui, antrasis – žalios.

Matė – dar viena arbata ne iš arbatmedžio, ji gamina iš Pietų Amerikos medžio Ilex paraguariensis. Tai 15 metrų medis su maždaug 7cm dydžio lapeliais. Lapeliai nuskinami, tuomet džiovinami ir smulkinami, šis procesas kartojamas kelis kartus. Arbatoje gausu kofeino.

Mišiniai

Turbūt nuėję į parduotuvę ne kartą matėte tokius užrašus kaip „Earl Grey“ arba „English breakfast“ tačiau niekada nesusimąstėte ką tai reiškia.

Earl Grey – tai juodoji arbata pagardinta bergemotų apelsinų sultimis bei citrinių vaisių (žievelių?) gabaliukais.

English breakfast – tai stiprių juodų arbatų iš Asamo, Ceilono ir Kenijos mišinys.

Jasmine – tai dažniausiai žalioji arbata praturtinta jazminų žiedų aromatu, tačiau gali būti ir kitoks mišinys.

Pabaigoje matyt reikia prisipažinti, jog daugelis iš mūsų ir toliau gers pakeliuose mirkomą arbatą ir tik kartais pasvajos apie tikros arbatos paragavimą.

Nuorodos

Arbatos istorija

Arbatos istorija ir galia

Arbata

The history of tea

History of beer

History of wine

History of Cider

Brandy

Vodka

Arbata ir arbatžolių rūšys

Tea Types and Processing

Yerba mate

Rooibos

Tea

Earl Grey tea

English breakfast tea

Jasmine tea

Publicistika | Skara Brėjus ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(1)