Aš esu intravertas

Turbūt esate girdėję intraverto apibrėžimą. Galbūt net gi ne vieną. Norėčiau jums pateikti kitokį, kai kuriems galbūt pasirodys, radikalų intraverto apibrėžimą.

Leiskit man pradėti kiek iš toliau, nuo vienos situacijos papasakojimo.

Yra vienas žmogus, kuris rašo man per skype, sakykim jis rašo pirmą valandą, o po to rašo tos pačios dienos ketvirtą valandą. Kiekvieną pokalbį jis pradeda labas ir aš galvoju: AAAaaa!!! Tu pasisveikinai su manim prieš du mėnesius, daugiau sveikintis nereikia.

Juokingiausia, kad tekstas, kurį parašiau prieš kokį dešimtmetį vadinosi Kaip nužudyti mane pokalbiu programos pagalba (į kurį įėjo ir šis punktas) sulaukė, man netikėtai, didžiulio populiarumo ir buvo perspausdintas ne tik kituose internetinėse portaluose, bet ir popieriniuose jų drauguose.

Eikim prie reikalo. Dalykas, kuris man nepatinka labiausiai yra pokalbiai apie nieką. Žinote, tokie pokalbiai: kaip tau sekasi? Ačiū, gerai, o kaip tau? Man irgi gerai. Girdėjai Marytė atsivedė šuniuką? Marytė tai čia dėdės tetos kaimyno brolio katino pusseserė? Kam rūpi tokie dalykai?! Tie pokalbiai gali įgauti įvairias formas, bet principe tai apsikeitimas informacija, kuri nei vienam iš dalyvių neteikia naudos. Tiesiog triukšmas apie kažką… nuobodaus… Aišku, jeigu dirbi KGB, tai ką atsivedė Marytė gali būti kritiškai svarbi darbui informacija, visais kitais atvejais…

Galbūt esate girdėję posakį: jeigu nesi sprendimas, tai esi problemos dalis. Galbūt nuskambės žiauriai, bet aš jaučiuosi panašiai bendraudamas su žmonėmis: jei nesi tobulėjimo variklis, tuomet esi stabdis.

Aš turiu labai daug idėjų, turbūt daugiau nei įmanoma įgyvendinti per du gyvenimus. Savaime suprantama, jog aš nemoku visko. Ir man įdomu bendrauti su žmonėmis, kurie gali padėti, pamokyti, patarti apie tai ko aš nežinau, nemoku ir noriu išmokti. Ir kai aš nebendrauju su tokiais žmonėmis, aš noriu tuoj pat sėsti ir įgyvendinti savo idėjas, pritaikyti tai ką išmokau. Bendraudamas apie nieką, jauti kaip tavo intelekto koeficientas mažėja ir trumpėja gyvenimas…

Aišku, toks požiūris turi keletą trūkumų. Visų pirma – naujos pažintys. Žinot, kaip šunys apuosto vienas kito subine? Žmonės panašiai, pradeda iš tolimų klausimų: kokia tavo profesija, koks tavo hobis ir t.t. Tačiau pramušus pirminį mandagumo šokį galima griebti jauti už ragų ir kalbėti apie tai kas padeda tobulėti abiem pusėm. Čia reikia paminėti antrą trūkumą. Su vyrais arba pradedate kalbėti apie tai kas įdomu arba išsiskirstote ir nėra tų pokalbių apie nieką daug (galbūt išskyrus priverstinius per giminės susitikimus), tačiau su moterimis… Taip, tai tik mano patirtis, bet daugiau nei 50% gali kalbėti tik apie nuobodžius dalykus. Kai surandi tokią su kuria iš tiesų įdomu bendrauti, jautiesi kaip laimėjęs teleloto milijoną…

Nesupraskit manęs neteisingai. Tai kad man nepatinka, nereiškia, jog aš nemoku ar negaliu. Aš galiu bendrauti ir vienas ant vieno, ir būti didelėse kompanijose. Bet po kažkiek laiko, jeigu nejaučiu tobulėjimo viduje pradeda graužti kriminukas, kuris sako, jei būtum vienas namie vietoj to kad švaistai laiką čia, galėtum parašyti romaną, nupiešti komiksą, suprogramuoti žaidimą… Idėjos sėjamos bendraujant su žmonėmis, bet auginamos užsidarius vienumoje.

Intravertas – tai toks žmogus, kuriam patinka labiau dirbti vienam nei bendrauti minioje apie nieką.

Istorijos | Kas yra vaizduotė? ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(1)