Baltasis auksas: cukraus istorija

Kiek anksčiau rašiau apie kavą ir arbatą, cukrus prieš penkis šimtus metų taip pat buvo prabangos prekė. Jums turbūt kyla klausimas: kaip žmonės saldindavo gyvenimą anksčiau? Atsakymas – medumi. 2500 pr. m. e. Egipte žmonės jau užsiiminėjo bitininkyste.

Cukraus istorija

9000 pr. m.e. pirmosios užuominos apie cukraus gamybą.

500 pr.m.e. Indijoje sukuriamas cukraus išgavimo procesas garinant cukranendrių sultis.

327 pr.m.e. Aleksandras Didysis atranda cukrų, atveža jį į Persiją ir Viduržemio jūros regioną.

200 pr.m.e. kinų imperatorius siunčia mokslininkus studijuoti cukranendrių auginimo ir cukraus išgavimo proceso.

641 m. arabai nukariauja Persija perima jų žinias apie cukranendres ir paskleidžia jas rytų Afrikoje, Kipre, Maroke, Sicilijoje ir Ispanijoje.

1493 m. Kolumbas nuveža cukranendres į Naująjį Pasaulį.

1505 m. pirmasis laivas su vergais iš Afrikos pasiekia Naująjį Pasaulį. Taip buvo sukurtas Prekybos trikampis. Vergai gaudomi Afrikoje ir vežami į Naują Pasaulį dirbti cukranendrių fermose. Cukrus iš Naujojo Pasaulio keliauja į Europą. Pinigais už parduotą cukrų apmokamos vergų gaudytojų paslaugos.

1812 m. karo metu britai blokuoja Prancūziją, ko pasekoje sutrinka jos cukraus importas iš Karibų salų. Benjamin Delessert sukuria būdą kaip išgauti cukrų iš cukrinių runkelių.

1878 m. Anglijos ministras pirmininkas William Gladstone panaikina visus mokesčius cukrui, kad jis taptų prieinamesnis paprastiems žmonėms.

1878 m. Constantin Fahlberg atsitiktinai išranda sachariną.

1904 m. Berlyne atidarytas cukraus muziejus.

1931 m. pastatytas pirmasis cukraus fabrikas Lietuvoje – Marijampolėje.

Cukraus istorijos

Vienas vyskupas ilgus metus pirko cukrų ir slėpė savo mažame kambarėlyje. Jam mirus, visi daiktai atiteko vienuoliams. Vienuoliai norėjo pasidalinti rastą didžiulį turtą, bet, kai paragavo, pradėjo spjaudytis. Jie nežinojo, kad cukrus buvo gabenamas kupranugariais, kurių prakaitas įsigėrė į cukrų ir padarė jį aitriu. Praradęs saldumą cukrus buvo bevertis.

Kiek cukrus buvo vertinamas? Karalius Anglijos Džordžas III iškeitė Gvadelupos salyną (plotas 1.628) turtingą cukranendrių fermų į Kanadą (plotas 9.984.670). Daugelis anglų manė, jog jų karalius buvo apgautas.

Maždaug tuo metu Londone cukraus kaina pavertus į šiuolaikinius pinigus būtų 100$ už kilogramą.

Cukranendrės

Cukranendrė yra subtropinis ir atogrąžų augalas, jai reikia daug saulės ir vandens. Priklausomai nuo vietos cukranendrė subręsta per šešis – dvidešimt keturis mėnesius. Subrendusios cukranendrės yra nukertamos prie pat šankų, iš kurių užauga naujas derlius.

Pirmasis cukranendrių apdirbimo etapas yra sulčių gavyba. Didžiuliai presai suspaudžia cukranendres taip iš jų išspausdami visą susikaupusį skystį.

Gautos sultys yra gana nešvarios, jose pilna žemių, cukranendrių atplaišų. Sultys išvalomos gesintomis kalkėmis, kurios pašalina didžiąją purvo dalį.

Antrasis etapas yra garinimas. Sultys yra verdamos siekiant išgarinti didžiąją dalį vandens ir turinį paversti tirštu sirupu.

Trečiasis etapas yra virimas. Sirupas supilamas į didžiulį puodą ir verdamas kol pasiekia tinkama būseną kristalams formuotis. Reakcijai paskatinti į puodą įmetamos cukraus dulkės. Kristalams susiformavus, centrifuga atskiria likusį sirupą, kristalai dar džiovinami karšto oro srove ir galiausiai išsiunčiami į sandėlį.

Gautas produktas yra rudas cukrus. Kadangi sandėliai dažnai būna purvini, gali įsimaišyti žemių ar net gi atsirasti keistas skonis, prieš patiekiant galutiniam vartotojui cukrus yra rafinuojamas ir tampa baltu.

Viso sirupo neįmanoma paversti cukrumi, todėl gaunamas šalutinis produktas rudas sirupas – melasa (ang. molasses). Melasa gali būti paverčiama gyvulių pašarais arba alkoholiu (dažniausiai romu).

Kas atsitinka su išspaustomis cukranendrėmis? Liekanos yra sudeginamos paverčiant jas elektra reikalinga cukraus fabriko darbui.

Daugiausiai cukraus iš cukranendrių pagamina Brazilija, 2013 metų duomenimis 739.267.000 tonų.

Cukriniai runkeliai

Cukrinius runkelius galima auginti nuo šiaurinių iki atogrąžų zonų. Paprastai cukriniai runkeliai sodinami pavasarį ir nuimami vėlai rudenį, trumpiausias brendimo laikotarpis yra maždaug šimtas dienų.

Kadangi cukriniai runkeliai yra raunami iš žemės tai pirmiausia juos reikia nuplauti ir nupjauti lapus.

Apdorojimo procesas prasideda supjaustant runkelius į plonas riekutes. Cukrus yra išgaunamas difuzijos būdu. Runkelio riekutės yra patalpinamos į didžiulį puodą su karštu vandeniu, kuriame jos plaukioja iš vieno krašto į kitą varomos srovės.

Iš puodo ištrauktos runkelių riekutės yra išgręžiamos siekiant išspausti maksimalų įmanoma cukraus kiekį. Iš išspaudų vėliau gaminami pašarai gyvuliams.

Sekantis etapas vadinamos karbonatizacija. Sultys yra išvalomos nuo visų priemaišų į jas leidžiant nedidelius gabaliukus kreidos, kurie surenka visas necukrines medžiagas.

Išvalytos sultys yra dar per skystos cukraus gamybai, todėl jos verdamos siekiant išgarinti vandenį.

Kaip ir cukranendrių atveju sirupas yra verdamas kol pasiekia tinkama būseną kristalams formuotis. Reakcijai paskatinti į puodą įmetamos cukraus dulkės. Kristalams susiformavus, centrifuga atskiria likusį sirupą, kristalai dar džiovinami karšto oro srove ir galiausiai išsiunčiami į sandėlį.

Gautas produktas yra baltas cukrus.

Kaip ir cukranendrių atveju gaunamas šalutinis produktas – melasa, kuri yra kitokio skonio, todėl tinkama tik gyvulių pašarams gaminti.

Daugiausiai cukraus iš cukrinių runkelių pagamina Rusija, 2011 metų duomenimis 47.600.000 tonų.

Istorinis cukraus gamybos procesas

Pirmasis cukrus nebuvo kristalų formos, o panašus į šviežią medų: tąsus, saldus skystis. Indai spausdavo sultis trindami cukranendres akmenimis, sukauptą skystį garindavo saulėje. Čia man kyla klausimas: ar pirmasis cukrus nebuvo žalios spalvos?

Man nepavyko rasti nei kas, nei kada sugalvojo, jog cukrus kristaluose yra geriau nei skystas, tačiau patys gamybos principai, kiek suprantu, nesikeitė gana ilgai.

Dabar mes turime mašinas, fabrikus ir elektrą, o anksčiau visam šitam reikėjo dviejų tipų vergų. Pirmieji dirbo plantacijose: pjovė cukranendres ir vežė jas į fabrikus. Antrieji dirbo fabrikuose.

Pirmasis darbas buvo stumti/valdyti sunkias spaudimo stakles. Antrasis – virti ir atšaldyti cukrų iki tinkamos temperatūros. Virimas ir šaldymas buvo kartojamas daugybę kartu, tol kol būdavo išgaunamas galutinis produktas.

Deja, man nepavyko rasti detalaus su iliustracijomis šio proceso paaiškinimo. Kad ir kiek jis būtų įdomus, vis tik tai yra skaudi žmonijos istorijos dalis, todėl daugelis ją linkę nutylėti ir greičiau pamiršti.

Rašant šį tekstą man kilo klausimas: ar įmanoma atskirti cukranendrių cukrų nuo cukrinių runkelių cukraus? Turbūt pasaulyje nėra nei vieno žmogaus, kuris sugebėtų tą padaryti.

Saldaus gyvenimo, gerbiamieji skaitytojai.

Nuorodos

The History of Sugar

Cukraus kelias į Europą

How Sugar Changed the World

History of Sugar

How Cane Sugar is Made

Sugarcane

How Beet Sugar is Made

Sugar beet

Sugarcane Plantations in the Americas

Publicistika | Viskas apie A/B testavimą ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(0)