Blogio šaltinis - draugai
Niekaip negalėjau išsirinkti, kuriuo posakiu pradėti šią temą, todėl skelbiu abu: „su kuo su tapsi tuo ir pats tapsi“, „pasakyk man, kas tavo draugai ir aš pasakysiu kas tu“. Abu posakiai yra teisingi ir parodo kokie svarbus draugai yra mūsų gyvenime.
Draugai, manyčiau, antrasis pagal svarbumą, po tėvų, labiausiai įtakojantis mūsų gyvenimą dalykas. Priešingai nei mokykla, kurios įtaka mes stengiamės atmesti, ir kuri gali mus sužlugdyti, draugai reikalingi tam, jog mus išaukštintu, nors tai nereiškia, kad jie bus tik teigiami herojai.
Iš kur atsiranda draugai? Na, neveltui šią tema pasirinkau po mokyklos, juk draugus mes susirandame tik vaikystėje, jaunystėje, nes po to prasideda darbas, atsiranda šeima ir jie užima visą mūsų dėmesį, nebelieka laiko draugams. Paprastai draugais tampa kaimynystėje gyventis vaikai, su kuriais mes iš pradžių einame žaisti smėlio dėžėje, vėliau krepšinį, futbolą ar kokius kitus žaidimus. Draugais tai pat tampa mus klasiokai, o vėliau jau universitete, jais gali tapti ir mūsų grupiokai.
Pirmieji mūsų draugai – penkiamečiai vaikai dar nedaro didelės įtakos mūsų gyvenimui, nes manyčiau, jog tokio amžiaus piliečiai vis dar mąsto daugiau spontaniškai nei sąmoningai. Tokie globalus klausimai kaip: „kas bus mūsų vadas?“, „ką mes darysim?“ (o darysim tą ką vadas pasakys) iškyla pora metų vėliau. Tokiame amžiuje, vaikai te nori turėti, tokį patį arba geresnį žaislą nei jų draugai. Taigi, pirmasis gyvenimo periodas priklauso tik nuo tėvų. Tačiau vaikai auga, tėvų autoritetas mažėja, o draugų didėja. Sakoma, kad mes negalime pasirikti tėvų, bet galime pasirinkti draugus. Čia teoriškai. Ta proga norėčiau papasakoti vieną anekdotą. “Petriuk, kodėl tu draugauji su tokiais blogais vaikais kaip Tomas ir Marius, o nedraugauji su gerais kaip Aurimas ir Darius?“ „Aš norėčiau, bet Aurimo ir Dariaus tėvai neleidžia jiems su manim draugauti“ Ar tai reiškia, kad tėvai parenka mums draugus? Ne, tiesio kartais jie mus stengiasi apsaugoti.
Bet užteks tų lyrinių išvedžiojimų eikim prie reikalo. Kaip jau minėjau ilgainiui tėvų įtaka mažėja, o draugų didėja. Kas gi kitas, jeigu nedraugai pasiūlo užtraukti pirmą dūmą? Tiesa, remiantis mūsų šalies papročiais, pirma taurelę šešių metų vaikui (kartais ir jaunesniam) pasiūlo vis dar tėvai, atseit paragauk, nors skoni žinosi. Na, o kai skoni jau žinai, draugams pasiūlius taurelę, kodėl gi reiktų atisakyti? Kas po to atremia girta kaip šliurė į duris ir paspaudę skambutį pabėga? Su kuo eini į klubus ir jiems pasakius: „čia pora tablečių, kad atsipalaiduotum“ ar gi galima atsisakyti? Vėliau reikia daugiau. Po to ant prikolo einame visi gąsdinti bobučių. Paskui gąsdinti pasidaro jau nebeprikolas, reikia atimti rankinuką. Tada paaiškėja, kad rankinuke būna pinigų, o kodėl gi nepabandžius dar kartą? Ratas sukasi, kiekviena diena mums reikia naujų iššūkiu, naujų nuotykių, o kada sustoti? Pabandysi sustoti, draugai sakys nestabdyk, negi esi bailys ir nesugebi pasmaugti bobutės?
Greičiausia viskas yra ne taip ir galbūt nekaip blogai. Tačiau kai esi nevienas, drąsiau, vis tik bandos jausmas. Jeigu visi taip daro, tai negi leisi sau būti baltai varnai. Paimkit bet kuria grupuote, pavyzdžiui pankai: jie rengiasi iššaukiančiai, atrodo iššaukiančiai, jie nori išsiskirti iš minios, bet vienas nuo kito jie visai nesiskiria. Aišku, šiuo atveju, priklausymas bandai gal ir nėra taip blogai, bent jau kol neskriaudi kitų ir nežaloji savęs.
Kartais atrodo, jog vaikai nieko blogo nedaro, tačiau... Kai einu paskui mazgus, kraupstu klausydamas jų kalbų, ne gi ir aš būdamas jų amžiaus taip kalbėjau : tik kas trečias žodis ne keiksmažodis? Taip, jie nori būti suaugusiais, jei suaugusieji taip kalba, tai kodėl jiems negalima? Jeigu bent vieno iš jų tėvas pasako daugiau keiksmažodžių per valandą, nei kitų žodžių, tai vaikas taip kalba su draugais. O kadangi tas vaikas yra krutas, tai ji mėgdžioja visi... Tai tik keiksmažodžiai, bet argi ne nuo to viskas prasideda? Argi ne nuo titulo „madingiausiai rajone besikeikiantis paauglys“ ?
Taip, aš ironizuoju, bet kai prie manęs priėjo visai pyplys ir pasakė: „gal turi užrūkyt?“, tuomet ironizuoti tikrai nesinori. Aš taip ir nuėjau išsižiojęs nesumetęs, ką tokiam mazgui atsakyti.