Darbas ir gyvenimo prasmė

Šioje svetainėje jau nekarta buvo svarstyta apie gyvenimo prasmę. Noriu jums pateikti dar vieną versiją, šią įkvėpė Malcolm Gladwell knyga Išskirtys: sėkmės istorija.

Apie 1900 metus žydų imigrantai užplūdo Jungtines valstijas, tačiau jie atvyko netuščiomis. Ne, jie neturėjo daiktų ar pinigų, tačiau atsivežė kai ką neapčiuopiamo ir tuo pačiu daug svarbesnio – įgūdžius. Daugelyje Senojo žemyno valstybių žydams buvo draudžiama turėti žemės, todėl jie gyveno miestuose ir įgydavo tokias profesijas, kad galėtų išsilaikyti: gydytojai, siuvėjai, batsiuviai. (Beje, jeigu pažiūrėtumėte lietuvių Užgavėnių persirengėlių tradicijas, tai lietuviai labai mėgdavo persirengti žydais-daktarais)

Atvykę, iš pradžių, jie griebėsi viso darbo koks tik papuolė, kad tik gautų šiek tiek pinigų, tačiau ilgainiui daugelis atsidūrė ten kur geriausiai mokėjo – ėmė siūti drabužius. Tai buvo vergiškas darbas, dažnai po 84 valandas (12 per dieną) ar net daugiau per savaitę. Tačiau tai neišgąsdino imigrantų, nes tame darbe jie atrado prasmę.

Koks darbas yra prasmingas? Anot Gladwell jis turi pasižymėti trimis savybėmis: autonomiškumas, sudėtingumas ir ryšys tarp pastangų bei atlygio. Būtent visas tas savybes turėjo XIX amžiaus pabaigoje siuvėjo darbas. Pats turėjai pirkti medžiagas, pats siūti, pats parduoti.

Kai perskaičiau nustebau, tačiau prieš kelis šimtmečius siuvėjo darbas pasižymėjo dar keliomis įdomiomis savybėmis. Pirma – įėjimo į verslą slenkstis buvo labai žemas, pradinio kapitalo nereikėjo. Praktiškai kiekvienuose namuose buvo po siuvimo mašiną, o kas jos neturėjo galėjo pigiai įsigyti. Antra – drabužiai nebuvo siuvami dideliuose fabrikuose, tą atliko daugybė mažyčių firmelių. Trečia – vaikai, ypač neturtingų šeimų, anksti padėdavo tėvams versle, todėl tapdami pilnamečiais jau puikiai mokėjo savo tėvų amatą t.y. lengvai įgydavo daug žinių.

O dabar klausimas, gerai pagalvokite prieš skaitydami toliau: ką jums visą tai primena?

Istorija yra šaunu, bet dabar grįžkime į mūsų laikus.

Jeigu peržvelgtumėte spaudos (internetinės) antraštes, tai greičiausiai rastumėte net ne vieną straipsnį, kur įmonės vadovai skundžiasi, jog jiems trūksta specialistų, niekas nenori dirbti, net už kosminį atlyginimą (įmonės vadovų požiūriu). Klausimas: kur dingsta specialistai?

Ar pasirengę išgirsti atsakymą? Jie tampa laisvai samdomais – freelancer‘iais.

Lietuvoje daugelis vadovų vis dar mano, jog pagrindinė motyvavimo priemonė yra pinigai, kol turi ko išmokti, labai smagu dirbti įmonėje ir mokytis iš savo kolegų, tačiau kas atsitinka, kai mokytis nebėra ko? Kas tuomet, jeigu tu tapai geriausiu specialistu toje firmoje? Iššūkiai pasibaigė, reikia naujos gyvenimo prasmės?

Dirbant įmonėje ir tampant specialistu, galiausiai visas darbas susiveda į vieno raudono mygtuko spaudinėjimą: tik tu jį gali paspausti teisingai, tinkamu momentu, tinkamu greičiu, tačiau tą tu jau darai miegodamas, nes tai refleksas, kiek ilgai temsi tokį darbą?

Kažkas internete uždavė tokį klausimą: jeigu kolega turintis mažiau žinių ir patirties už tave gauna didesnę algą, kas kaltas? Atsakymo čia nepateiksiu, tačiau kaip suprantate įmonėje yra daugybė problemų ir mažiausiai viena prasmingo darbo sąlyga liks praktiškai visuomet nepatenkinta.

Palyginkime XIX amžiaus siuvėjo galimybes su šio amžiaus IT specialisto. Pirma – įėjimo į verslą slenkstis žemas. Kompiuteris su internetu ne prabanga, bet būtinybė, norit turėti svetainę kainuoja tik interneto adresas ir talpinimo paslauga, grubiai tarkim 100 litų (žinau, kas norės galės rasti stipriai pigiau ar brangiau). Antra – nors yra didelių kompanijų, kurios daro didelius projektus, vis tik daugelis rinkos dalyvių sąlyginiai maži ir freelancer‘iai gali šalia jų jaustis laisvai. Trečia – internete pilna mokamų ir nemokamų resursų kaip tapti specialistu. Taip, IT specialistas – XXI amžiaus siuvėjas.

Taigi, kai yra tokios palankios sąlygos, kaip niekada dirbti IT srityje sau – tapti freelanceriu, kodėl turėtum dirbti kitam?

Ar freelancer‘io darbas prasmingas? O jums dar kyla abejonių?

Brukštelk žinutę