Daug norėsi nieko negausi?

Nors man Algis liepė negalvoti apie problemas, bet aš dar truputėli pasibėdavosiu.

Turbūt visi puikiai žinote pasaką apie auksinę žuvelę. Žvejas užmetė tinklą ir stovi ant kranto kaip durnelis... Atsiprašau, ne ta pasaka.

Žodžiu, pagavo senis auksinę žuvelę ir paleido. Grįžęs namo viską pasakojo žmonai, ji iš vadino žveją durneliu ir liepė paprašyti geresnio namo bei geresnio automobilio. Atlikęs tai ko prašė žmona, senis rado dviejų aukštų namus, Volvo garaže labai apsidžiaugė, tačiau moteriškei to buvo negana, ji norėjo daugiau, kaip sakant apetitas bevalgant atsiranda, ir ji liepė senui eiti paprašyti dar geresnių namų... Tikiuosi visi pasaką puikiai žinote, žvejas, dar vaikščiojo kelis kartus, kol susinervinusi žuvelė jį pasiuntė toli, toli, o namai virto tokia pat griuvena, kaip ir buvo iš pradžių. Šios pasakos moralas yra nebūk godus.

Ar tikrai? Vienas aspektas kurį būtų galima į žvelgti tai – nebūk įkyrus ir nepiktnaudžiauk gėriu. Kelis pirmuosius kartus, juk žuvelė patenkino senio norus. Tačiau kaip supratote iš pavadinimo aš čia noriu atkreipti dėmesį į kitą aspektą. Ar kartais ši pasaka neužhipnotizuoja mūsų nesiekti daug, nes liksim prie suskilusios geldos? Ar tai pasąmonėje neužkoduoja: dirbk darbą, gauk stabilų atlyginimą, tik neprašyk pakelti algos, nes tave atleis?

Žinot, dabar kaip tyčia negaliu prisiminti situacijos iš savo gyvenimo, kita vertus negaliu pasakyti, kad tokių nebuvo. Prisiminiau. Kaip manote, kiek kainuotų mano komiksai? Buvo galimybė juos parduoti, neįsivaizduoju kainų šioje rinkoje, paprašiau tiek kiek man atrodo vertas mano kūrybinis darbas... Aišku, jūs galite pasakyti, anoks ten darbas, geometrines figūras paišyti, tačiau kiek iš jūsų penkis kartus per savaitę palieka įrašą savo dienoraštyje? Ne taip jau paprastai tai padaryti...

Ką gi jiems turbūt buvo per brangu, bet kai jie atsisakė, pagalvojau, kad paprašiau per mažai, jeigu būtų atsisakę dėl didesnės sumos, bučiau jautęsis geriau. Bet kokiu atveju aš juos paišau savo malonumui, jau pusę metų, o jeigu malonumas dar ir būtų pelningas... Na o kol kas lieka tik malonumas.

Taigi, daug norėsi nieko negausi? Reiktų pateikti pavyzdį paneigiantį šį teiginį, bet neprisimenu tokio... Kiek prisimenu aš visuomet nemokėjau tenkintis mažu, jeigu man duodavo pusę šokolado, kai norėdavau viso, tuomet atsisakydavau jo visai. Taip, tai kvaila. Ar turėčiau išmokti nusileisti?

Pasaulis yra netobulas, tačiau su tuo susitaikyti aš nenoriu. Kartais nepasiseka, bet turi atsistoti ir eiti toliau. Aš puikiai suprantu, kaip lengva pasakyti: stokis ir eik, ir kaip sunku tai padaryti. Ir vis dėl to visas pasaulis vaikšto! Deja, vaikščiojimas vienintelė sritis, kurioje visi nori daug ir gauna daug... Kažkodėl kituose srityse žmonės atsargesni ir pašnibždomis man vis sako: daug norėsi nieko negausi...

Gausiu!

Istorijos | Ar bijote sėkmės? ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(2)