Eksperimento rezultatai: kokį gyvenimą renkatės?
Dabar aš jums atskleisiu pačią didžiausią paslaptį: kodėl lietuviškoje blogsferoje tiek daug liūdnų/emo/blogų įrašų. Na kaip ar esate tam pasirengę? Na gi skaičiuojam iki trijų... Vienas. Du. Trys.
Taip jeigu manote, kad aš tempiu gumą specialiai, tai jūs teisūs...
Tai gi tas atsakymas yra – žmonėms reikia dėmesio. Apie ką aš kalbu? Kai publikavau įrašą blogą dieną, per valandą sulaukiau 5 komentarų, visi mano pažystami, per įvairias pokalbių programas ir el.laiškus klausė kas man atsitiko. O man neatsitiko nieko, tiesiog norėjau atlikti eksperimentą. Ačiū labai visiems žmonėms, kurie parašė man komentarus. Sunkiausia, turbūt buvo apgauti Žilviną iš vis galvojau ar žmogus užkibs ant mano kabliuko, kadangi neperseninusiai su juo gėrėm (arbatą tik). O Justinas iš viso kiaulė, vos nesužlugdė viso eksperimento, gerai, kad niekas jo komentaro nepastebėjo.
Kodėl atsirado toks įrašas? Galbūt nevisi atsimena, jog kažkada pasigyriau idealiu gyvenimu, ir tuomet gavau labai daug komentarų, deja, didžioji dalis mane bandė įtikinti, jog mano išgyvenimų nebuvo. Stop. Aš aprašiau savo tikrus išgyvenimus ir po to žmonės mane bando įtikinti, jog jų nebuvo? Deja... Tikrai taip. Tuomet man ir kilo idėja parašyti priešingą pranešimą ir pažiūrėti kaip žmonės reaguos. Kaip aš galiu pastebėti rašydamas šį įrašą, pagal komentarų skaičių blogos dienos išgyvenimai aplenkė geros dienos išgyvenimus...
Kodėl? Kodėl taip atsitinka?
Kai pasakai, jog tau blogai, tuoj pat tave apspinta minia žmonių: Čia tau blogai?! Paklausyk kokių problemų turiu aš. Kaip viename anekdote: kai sužinosite mūsų problemas užmiršite savo. Žmonės labai mėgsta pasakoti apie savo bėdas bei užjausti kitus, savaime suprantama ne dėl to kad jiems gaila, o dėl to kad jiems malonu: tam šikniui nesiseka dar labiau nei man (Jėga!). Be to jie taip pat gali pasibėdavoti, pasipasakoti kaip jiems blogai. O tu pabandyk, doras vaike, pasakyti, jog esi laimingas, tuomet atsitiks vienas iš dviejų variantų: pabandys įrodyti, kad tu neesi laimingas, kad šitame sušiktame pasaulyje mėšlo užteks visiems, jeigu nepavysk pirmasis variantas, griebsis antrojo – tiesiog ignoruos tave. Jonai, nekalbėk su juo, jam sekasi..
Prieš pirmąjį atsilaikyti nesunku, o kiek iš jūsų atsilaikytų prieš antrąjį? Kas iš tos sėkmės jeigu neturi draugų? Taip ir sėdi žmonės draugiškai šūde keiksnodami valdžią ir mažas algas, o juk tiek nedaug reikia, kad būtum laimingas...
Netikite, jog laimingu būti labai paprasta? Čia nelaimingu būti sunku. Jeigu nebijote susigadinti nuotaikos, dar kartą perskaitykite įrašą apie blogą dieną. Dabar man atsakykite į klausimus. Kiek jėgų reikia, norint prisiversti valgyti sudegusius makaronus? Ne karo metas gi, parduotuvės pilnos maisto. Kiek jėgų reikia, kad praeidamas pro jungtuką jo nepaspaustum? Juk tai beveik kaip refleksas, žmogus šviesą mėgstantis padaras. Kiek reikia stengtis, kad įsipjautum į pirštą? Taip žinau shit happens, kartais iš tiesų būnam išsiblaškę, bet... Kiek pastangų reikia, kad išlaikytum blogą, nuotaiką, kai visas pasaulis sutvertas taip juokingai? Kiek jėgų reikia, kad išlaikytum blogą nuotaiką taip ilgai, kad net apie ją galėtum parašyti?
Nieko nedarymas irgi yra veiksmas ir tikrai sakyčiau net gi labai sudėtingas. Reikia būti labai talentingu, kad sugebėtum prisiversti nieko nedaryti.
Ar jums patiko mano įrašas apie blogą dieną? Norite tokių daugiau? Tuomet išmokite mane būti nelaimingu. Surašykite žingsnius iš eilės ką reikia daryti ir aš pamėginsiu.
O vis kiti, būkite laimingi, kaip ir kiekvieną dieną.