Gyvenimas tarp aborigenų

Atsimenu, kai buvau vaikas, man buvo nesvarbu oras: lyja ar sninga, šilta ar šalta, aš visuomet su keliais draugais sėdėdavau smėlio dėžėje. Juokauju, smėlio dėžės nebuvo ir dažniausiai mes karstydavomės po medžius.

Kai tipo suaugau ir visuomenės normos man nebeleidžia sėdėti smėlio dėžėje, nes reikia eiti į darbą ir panašiai... Pastebėjau, kad gera vieta tuščia nelieka. Galvojote, kad kalbėsiu apie šiuo laikinius vaikus? Nė velnio! Na gerai, galbūt tam tikra prasme... Kai kurie žmonės niekada neužauga.

Kažkodėl esu įsitikinęs, kad žmonės apie kuriuos kalbu patys interneto neturi ir nelabai moka juo naudotis, todėl galiu apie juos kalbėti drąsiai.

Šiek tiek nuklydau įlankas, bet grįžkime prie pasakojimo.

Eidamas į darbą, grįždamas iš darbo, simuliuodamas ir eidamas ne į darbą, aš pastebėjau, kad kai kurie žmonės, visai kaip aš vaikystėje bet kuriuo paros metu būna kieme. Ne tik bet kuriuo paros metu, bet ir bet kurio sezono metu... Tiesa paskutinė žiema nebuvo šalta.

Pats pagrindinis tų žmonių išskirtinumo požymis – raudona nosis, ne neapsigaukite, tikrai kalbu ne apie senelį šaltį. Dažnai raudona, ne tik nosis, bet visas veidas ir raudonas ne nuo šalčio, ir tikrai jau ne nuo soliariumo. Kiti išskirtinumo požymiai: drabužiai, neatsimenantys kada buvo skalbti ir beveik nepriklausantys nuo sezono. Kalbos maniera: kalbama santykiu 3:1, kur trys reiškia rusiškų keiksmažodžių skaičių, o vienas bet kokį kitą žodį (pvz. tu, ir, aš) Labai dažnai pasitaikantis elementas, degtinės butelis rankoje, o alaus kišenėje. Dabar jau tikrai supratote apie ką aš kalbu.

Jie man primine vaikus, nes niekada nebūna po vieną, o visuomet su draugais. Ir būna, visuomet, nesvarbu kokiu paros metu eičiau. Ką jie veikia? Iš pradžių butelis būna pilnas ir jie... Po to butelis būna tuščias. Tarp to momento, kai tuščias butelis, kažkokiu magišku būdu vėl tampa pilnas, jie pasimuša, pasikalba, pasiglėbesčiuoja, pasižymi savo teritoriją...

Vieno dalyko aš nesuprantu. Ne, man tikrai neįdomu kokiu magišku būdu butelis iš tuščio tampa pilnu, man įdomus visai kitas klausimas: kokia gyvenimo prasmė? Būtent tokio gyvenimo prasmė.

Jeigu gyvenčiau kokiam nors gūdžios Lietuvos kaime, tai tokie vaizdeliai turbūt nestebintų, bet aš juk gyvenu gana nemažame mieste.. Ir čia pilna įvairios veiklos, galima daryti tą ir aną, ir velniai žino ką. Tai kodėl tokie žmonės sėdi ir leidžia „linksmai“ laiką su draugais? Ne gi žmonės neturi savo svajonių? Ne gi pilnas degtinės butelis gali būti tas vienintelis šiandienos (ir gyvenimo) tikslas?

O gal tokie žmonės tai tarybinis palikimas? Tokiu atveju, kas belieka: tik susitaikyti ir užsimerkti?

Man jie nekanda ir lyg ir gyventi nemaišo, tačiau ar galima ką nors padaryti, ką nors pakeisti, kad tokių vaizdelių nebūtų?

Brukštelk žinutę