Gyvenimas tarp aborigenų

Geras pastebėjimas... aš eidamas į universitetą visąlaik tokius matau priešais Trakų stotelę esančiame skverelyje. Mano nuomone tai žmonės, kuriems draugai brangesni už juos pačius. Jie kažkaip nemoka tam tikra prasme nuo jų "atsiplėšti". Todėl ir atrodo, kaip vaikai kieme. Aš taip manau. Taip pat dėl svajonių... Būna įvairiai, vieni jų turi, bet vietoj įgyvendinimo renkasi jų dalybas - pasipasakoja ir konkuruoja - kieno svajonė "kietesnė"? Tokie yra "daug šneka mažai daro" tipo. Gaila, bet ne visi tokie. Kaip žinia, vaikai - labai pažeidžiami. Būna (galiu net konkretų pavyzdį pasakyti, bet vėliau), kad visas svajones sugriauna autoritetai - tėvai, mokytojai. Mano geografijos mokytoja sakydavo: "Dešimt kartų žmogų kiaule pavadink - vienuoliktą ir pats sukriuksės". Faktas, kad jeigu vaikystėje į galvą grūdama "tu esi nulis", "tu nusišneki", "tu niekada toks nebūsi" prie pasitikėjimo savimi balų neprideda. Taip ir gaunasi, kad nepasitiki savo jėgomis - ir tada stengiesi savo svajones "nuskandinti". Arba baisiau... kas nors kitas lieka kaltas dėl sugriautos ateities. Pavyzdys: jaunas vaikinukas vien savo darbu ir pastangomis buvo gana perspektyvus greitojo ėjimo sporto šakos atstovas. Tačiau jo tėvui tai nepatiko, ir jis savo sūnų vadino veltėdžiu, jam atrodė, kad iš sporto nieko gero nebus, o galų gale uždraudė lankyti treniruotes. Čia trumpai parašiau, bet procesas buvo sudėtingesnis. Rezultatas? - Sužlugdytas sūnaus pasitikėjimas savimi. Atrodytų - kas čia tokio, užsiimk kažkuo kitu... Tačiau dar kartą pagalvokit ar tikrai jums patiems tokioje situacijoje būtų lengva? Galutinis rezultatas - jis savo atsiminimus apie nepasiektas sporto aukštumas skandina stikliuke. Turi jis ir šeimą, kartais gauna jau nuo suaugusio sūnaus į kaulus. Žmona kartais "lieka kalta" dėl jo neišsipildžiusių svajonių. O kol blaivus - atrodo normalus žmogus. Bet mes visi turime vienokių ar kitokių problemų, todėl mes ir esame tokie kokie esame. Aš į tokius, jeigu jie neagresyvūs ir neįkyrūs, dažniausiai žiūriu su gailesčiu. Tačiau jeigu matau, kad kabinėjasi prie žmonių (būna ypač prie moterų :)) - nagai niežti!!! Sykį vieną tokį jau nusodinau, tiesa - be kumščių. Stovėjau autobuse jam už nugaros ir ranką ant peties padėjau pasakiau, kad liautųsi. Kaip jau minėjau, labai dažnai jie nepasitiki savimi, todėl net toks atrodo nereikšmingas ir net negąsdinantis gestas kaip mano atveju - jį pakankamai suglumino, kad visą likusį laiką jis sėdėtų nudelbęs akis žemyn ir nustotų kabinėtis prie moterų. Reziumė: ne visi jie buvo tokie, kokie yra dabar. Ir ne visi jie kalti dėl to, kokie jie yra.

Prie pat mano namų dar prieš kokį mėnesi buvo toks skveriukas su keliais suoliukais jame, tai kiekvieną kartą praeidamas suskaičiuodavau bent 6 tokius tipus ir jie pastoviai ten sėdėdavo. Einu iš ryto į darba jie ten, grįžtu - jie ten :) Šiaip labai nebloga paskata, iš ryto praėjus pro tokių snukių būrį su visais savo specifiniais kvapais, vaizdais, ir eit greičiau pradedi ir dirbt labiau noris :) Po to kažkas tuos suoliukus išlupo tai jie ten vistiek bandė pora dienu rinktis, bet turbut nelygis ant žemes sedėt, tai po truputi išsikraustė. O šiaip mano nuomone tai jie paprasčiausi veltėdžiai, aišku turbut pasitaiko ir buvusių normalių žmonių, bet jei pasirinko tokį gyvenimo stylių tai matyt jam taip gerai. Tikrai nematau nė vienos priažasties jų gailėt, kai tiek darbo aplinkui, tinginiai ir tiek...

Bomzai yra laimingiausi žmonės. Jie mėgaujasi tuo, kad yra ČIA IR DABAR. O mes vis skubam, lekiam, dirbam, siekiam! O dėl ko? Ar tie materialūs dalykai padarys mus laimingesniais? O bomžams tiek nedaug reik, kad jie būtų laimingi ;]

klausimas į klausimą - o kokia kitokio gyvenimo prasmė? viskas reliatyvu :)

Brukštelk žinutę