Gyvenimo prasmė - būti gyvam
Gyvybė - tai tęstinumas. Vaikai-anūkai - štai kur tikroji laimė. Trys kryščiantys bambliai, kurie gal kitus nervina, man yra gyvenimo džiaugsmas. Kada nors tikrai sulauksiu anūkų ir proanūkių. O visa kita tai tik daiktai kurie atsiranda ir išnyksta.
Kitas dalykas - gyvenimo palydovas - šiuo atveju žmona - nes vienas to niekaip nebūčiau turėjęs.
O neturetu straipnis vadintis – “Gyvenimo prasme – nestoveti vietoje” arba “Gyvenimo prasme – judeti, buti veiksme” ar dar kazkaip panasiai?
Nes na is teksto lyg ir isskaiciau, kad, tavo nuomone, stovint vietoje ir nejudant tai anei joks cia geras gyvenimas, o siaip juk dar ir gyvenimo prasme pas kiekviena is musu yra – gerai, laimingai gyventi gyvenima.
Na cia plestis galiu daug, bet dar noriu pasakyti – labai idomus irasas, izvalgios teisingos, ne plokscios mintys ir, kas labai svarbu – uzduodami geri klausimai. Tokie, kurie sauna tiesiai i desimtuka. Gal i sirdi? Arba i prota. Uzduoti gerus klausimus visada yra, ko gero, net sunkiau nei rasti atsakymus i juos. Nes pirma reikia juk zinoti ko ieskai, a ne?
Jausčiausi gyvas, jei galėčiau apkabinti mylimą žmogų.
Ir gyvenimo prasmė yra buvimas su tuo žmogumi.
Aiste, judėjimas yra gyvenimo pagrindas. Labai gerai A.Bosas neseniai per TV kažkokiam interviu pasakė: "Tėvas dirbo iki 74 metų, po to išėjo į pensiją ir numirė per 3 metus". Bet gyvenimas ir gyvenimo prasmė, manau, ne visai tas pats.
as rinkciausi kazka panasaus i 1 varianta, nors nebutinai toki. galbut prisiminciau koks grazus dangus, pauksciai ir t.t., ka nors is gamtos. Kitu siulomu dalyku nesirinkciau del tokiu priezasciu
2) As ne Elas Bandis
3) nemegstu pastatu, akmenu ir plytu
4) vazineju autobusu
Va auksciau nuoroda yra i dar viena nebloga straipsni apie gyvenimo prasme
tavo antras desnis imanomas.. nes tiesiog zmogus turi jausma gyvenimui, troskimams ir kurtis tokia ateiti kokios nori, ir jis zino kokiu jam veiksmu reikia tam atlikti. tik problema didziausia yra vidinis sustojimas nes aplinka sustojus ir vidine turejo laiko mastyti, kaip vidine sumaste turi atlikti veiksma pats o ne aplinkoje esantys veiksniai tie aplinkiniai taip pat veiksniau juda ir padeda galbut, bet pirmi veiksmai turi ateiti is vidaus i isore ;]
Noriu įkišti trigrašį iš gyvenimiškos patirties. Nuskambėjo klausimas - ką žmogus galvoja mirties patale? Galiu bent iš dalies atsakyti. Tai vieno gero ir protingo žmogaus žodžiai prieš mirtį, kurios jam teko laukti gulint lovoje: "kiekvieną dieną prisimenu žmones, kuriuos užgavau, įskaudinau žodžiu, veiksmais ar neveikla, net piktu žvilgsniu ar nepasitenkinimo grimasa.. Man taip gėda ir apmaudu. Kažin ką galėčiau atiduoti už galimybę visų atsiprašyti, pasakyti, kokie jie man brangūs ir nepakartojami. Netgi tie, kuriuos laikiau savo priešais...nes mirties akivaizdoje simpatijos ar antipatijos netenka prasmės..."
Kartą visai netyčia besimigdant "prieš akis prašokinėjo "supresuoti"gyvenimo laikotarpiai ir pajaučiau tikrą džiaugsmą- aš turiu švarią sąžinę. Bet ne tai esmė...
Iš sąstingio geriausiai pabudina stiprus stresas, kai situacija tiesiog išspiria žemę iš po kokų. Nemalonu, bet užtinkrintai.:) Bet tai jau išorinis postūmis...
Tokį pabudimą "iš lempos", nepaskatinus išoriniams veiksniams galima galima pavadinti Dievo dovana- nušvitimu. Kiek žinau veltui irgi nieko negavo nei Mozė, nei Buda. Visi turėjo atitinkamą pasiruošimą per IŠORINĖS APLINKYBES jau prieš tai.
Sakyčiau, taip iš niekur nieko pabudimas negalimas, nebent kaip toks nušvitimas galimas kaip avansas,pvz.: vienas iš apaštalų persekiojo krikščionis, patyrė nušvitimą veikti kriščionybės labui ( laikotarpį prieš tai ir po to galima prilyginti neveiklos pakeitimui veikla), bet paskui atkentėjo kaip reikiant.
Mano nuomone, tai gyvenimo prasmė yra išgyventi bet kokia kaina ir čia galima filosofuoti ir taip toliau, tačiau reikia suprasti, jog tai yra neišsprendžiama problema.
Bet vistiek dėkui už straipsnį :)