Ką man šiandien apsirengti?
Supermenas vienintelis superherojus, kuris užsidėdamas kostiumą tampa paprastu žmogumi. Šią mintį pasiskolinau iš Quentin Tarantino filmo „Nužudyti Bilą“. Tikrai nuostabus pastebėjimas į kurį turbūt ne tik aš, bet ir daugelis jūsų anksčiau nebuvo atkreipę dėmesio.
Supermenas vienintelis man žinomas komisų veikėjas, kuris nebuvo paveiktas jokia radiacija ar dar kuo nors, kad įgytų savo specialiąsias galias. Jis toks gimė. Tuo tarpu tiek Spidermanas, tiek Batmanas yra eiliniai planetos gyventojai, žmonės, tačiau apsivilkę savo kostiumus virsta superherojais. Iš tiesų kostiumas, tai ne tik medžiagos gabalas, tai kur kas daugiau. Visi žino, jog Klarkas Kentas negali skraidyti, tačiau Supermenas gali, Peteris Parkeris negali laipioti sienomis, tačiau Spidermenas gali. Tai to paties žmogaus dvi skirtingos asmenybės pusės. Visi jas turi, net mėnulis ir tas turi savo tamsią pusę, kurios niekada mums neatskleis.
Aš atsikeliu, atsidarau spintos duris ir pažvelgiu į ją, čia kabo daug kostiumų: jau mano anksčiau minėtas Supermenas, Halkas, Šrekas, Mikė Pūkuotukas, Mauglis, Heraklis, Karsonas, kuris gyvena ant stogo, Klaustukas, Nematomas žmogus, Kalnietis ir kiti, visų tikrai neišvardinsiu. Ką man šiandien apsirengti? Koks aš šiandien norėčiau būti žmogus?
Iš tiesu, tokius dalykus, sprendžiu ne aš vienas, kiekvienas planetos žmogus iš ryto atsidaro spintą ir iš jos išsirenka kokį nors kostiumą. Labai dažnai vieno kostiumo neužtenka ir per dieną tenka persirengti kelis kartus.
Vieni apsirengia tėvo kostiumą ir eina barti vaiko, kiti pavaldinio kostiumą ir eina keliaklupsčiauti prieš viršininką, treti – chamo ir tiesiog eina pasivaikščioti po miestą. Ar visada žmonės apsirengia tinkamus kostiumus? Tikrai ne. Jeigu Petras pasako, jog Jonas apie tą žmogų kalbėjo negražiai, tuomet žmogus eidamas bendrauti su Jonu apsivelka pikto šikniaus kostiumą, kad tik jam pavyktų įžeisti skriaudiką. Visa bėda, kad niekas išskyrus patį Joną nežino, ką jis tiksliai kalbėjo ir ar norėjo ką nors įžeisti.
Ateidami į dalykinį susirinkimą karnavaliniu kostiumu, verčiame ir kitus susitikimo dalyvius persirengti. Tiesa, jie greičiausiai nesako, jums “palaukit aš tuoj persirengsiu“ ir nebėga į telefono būdelę, kaip kad Klarkas Kentas. Tačiau patys elgdamiesi nedorai, greitai pastebėsime, kad ir aplinkiniai su mumis elgiasi nedorai (kokie jie niekšai!).
Ar kostiumai gali būti blogai pasiūti? Deja, tai pasitaiko gana dažnai. Kažkodėl žmonės apsivilkę tėvų kostiumą, mano kad gali rėkti ant vaikų ir juos mušti. Žmonės su viršininko kostiumu mano, jog gali staugti ant pavaldinių ir juos žeminti. Tikiuosi, jog jūs puikiai suprantate, kokie brokuoti yra tie kostiumai, deja, dažniausiai tie žmonės, kurie juos dėvi, to nesupranta, juk kostiumas, jo rankų darbo vaisius. Jie net nesusimąsto, kad kažkas negerai, nes kitokių kostiumų nėra matę, panašų dėvėjo jų tėvai ir jų tėvų tėvai...
O kaip jie galėtų žinoti, jeigu retai perka „siuvimo“ knygas? Jeigu niekada nėra sutikę gyvenime žmogaus su gražiu kostiumu?
O gyventi reikia, reikia kažką apsivilkti kiekvieną dieną.
Aš uždarau spintos duris, nes jau žinau ką apsivilksiu, o ką pasivilksite jūs?