Ką reiškia gyventi 150 metų?

Aš iš karto rėšiu taip iš peties: iki šiol medicina nepadarė nieko, kad žmogus gyventų ilgiau.

Aišku, kažkas iš jūsų pasakys: palauk, palauk, praėjusiame amžiuje vidutinė gyvenimo trukmė buvo 40 metų, o dabar 70. Taip, medicina padarė daug, kad kovotų su ligomis, beveik išnaikino vaikų mirtingumą, bet nėkiek nepailgino žmogaus gyvenimo. Praėjusiame amžiuje buvo žmonių, kurie sulaukė 90 metų, dabar jų šiek tiek daugiau, tačiau žmonės švenčiantys 100 gimtadienį yra pakankamai retas atvejis. Ta prasme toks retas, vis dar kartas nuo karto parodo per žinias. O kaip žinia, žinios nerodo nieko kas yra norma.

Kalbant apie tuos kas švenčia 100-tąjį gimtadienį, pusė jų atrodo... nenoriu pasakyti daržovės, nes sugeba daugiau nei morka, bet ar tai gyvenimas?

Šiandien aš norėčiau pasiūlyti pasvajoti kaip pasikeistų pasaulis, žmogaus gyvenimo vidutiniška trukmė būtų 150 metų, grubiai kalbant, du kartus ilgesnė nei dabar.

Pradėkim nuo akivaizdžiausio dalyko - pensija. Jei su dabartiniu amžiaus vidurkiu, kuris Lietuvoje yra 69 metai vyrams ir +10 metų moterims, mes norime padaryti pensinį amžių nuo 65 metų, koks tuomet pensinis amžius turėtų būti, kai amžiaus vidurkis 150? 140 ar 160? O gal 200?

Taip, aš neatsižvelgiu į tai, kad robotai atrieda, atidunda ir darbo pasaulis bus kitoks. Bet tai jau visai kita tema.

Svarbu suprasti, kad, jei žmonės gyvens ilgiau, nereiškia, jog turės daugiau laiko sau, pagal tai kaip yra dabar, labiausiai tikėtina, kad ilgiau gyvenantys žmonės turės ilgiau dirbti kitiems.

Tai veda prie sekančių trijų klausimų darbas, profesija ir karjera.

Darbas. Žinot, visai nesenai susidūriau su žmogumi, kuris vienoje kompanijoje išdirbo 30 metų. Per tą laiką jis užkopė karjeros laiptais ir dabar yra atsakingas už strateginių sprendimų priėmimą. Problema, kad jis bijo naujų technologijų ir renkasi tas pačias kurias naudojo pradėdamas karjerą. Dabar įsivaizduokite žmogų, kuris pradėjo karjerą praėjusiame amžiuje. Jei amžiaus vidurkis bus 150 metų, tai dažnai pasitaikys situacijos, kai žmogus atsakingas už strateginius sprendimus karjerą pradėjo prieš 100 metų. Ką tai reiškia?

Ar tam tikros įmonės tiesiog įstrigs praeities technologijose? Galbūt ne įmonės, bet visos šakos, nišos nustos progresuoti?

Ar jūs norėtumėte dirbti įmonėje, kurios vadovas 100 metų vyresnis už jūs? Ar jūs norėtumėte dirbti kolektyve, kurio amžiaus vidurkis yra 50 metų didesnis nei jūsų amžius? Kaip manote: kaip tai atsilieps atrenkant darbuotojus, diskriminacijai pagal amžių?

Karjera. Kaip manote ar įmanoma išdirbti visą gyvenimą vienoje įmonėje?

Šimto ar daugiau metų įmonės tikrai egzistuoja, savaime suprantama, santykinai jų nėra daug. Jeigu norėtumėte surasti tikrai ilgai gyvuojančią įmonę, lengviausiai būtų, jeigu ieškotumėte tarp tradicinių sričių pavyzdžiui alaus daryklų, duonos kepyklų, saldainių fabrikų ar bankų. Gerokai sunkiau būtų surasti elektronikos, kompiuterių ar dirbtinio intelekto srityse.

Galbūt šitas punktas visiškai nieko nešokiruoja, nes ir dabar žmonės yra linkę keisti darbus kas... em... penkis metus? Dažniau? Galbūt pasikeis tik tai, kad ir labai norint atsiminti visų įmonių, kuriose dirbai, pavadinimus bus neįmanoma.

Profesija. Jeigu amžiaus vidurkis bus 150 metų, ar jūs visą gyvenimą dirbsite toje pačioje profesijoje? Teoriškai tai yra įmanoma, bet ir dabar žmonės keičiasi ne tik profesijas bet ir sritis. Todėl teisingas klausimas turėtų būti ne: ar keisite profesiją, o kiek kartų? Kaip manote jūs?

Beje, šis klausimas mus veda prie kito punkto, kurį reiktų apsvarstyti mokykla ir universitetas.

Mokykla išmoko skaityti ir rašyti, todėl jinai privalo likti. Kaip jinai turėtų atrodyti, tai jau visai kitas klausimas. Aš dabar nesileisiu į spekuliacijas, bet, jei turite idėjų, prašau pasidalinti komentaruose.

Universitetas visai kitas klausimas. Įsivaizduokite, kad jūs baigėte ekonomiką ir darbo skelbimas reikalauja marketingo diplomo, nedidelė smulkmena, jūs baigėte universitetą prieš 70 metų, ar tai reiškia, kad negalite kandidatuoti? Aš baigiau universitetą prieš dešimt metų ir manau, jog diplomas yra nieko vertas, o ką jau kalbėti apie ilgesnius laikotarpius.

Diplomas dažniausiai prašomas iš žmonių, kurie neturi jokios praktinio darbo patirties, nes tai įrodo, kad žmogus bent jau teoriškai girdėjo kažką panašaus į reikiamą žinoti informaciją.

Aš baigiau informatiką, studijavau šešis metus, kompiuterių istoriją mokiausi tris kartus. Aš sutinku, kad kai kurie dalykai turėtų būti mokomi tris semestrus pavyzdžiui širdies operacijos, bet kai kurie dalykai neturėtų būti mokomi iš viso pavyzdžiui kompiuterių istorija. Nesupraskite manęs neteisingai, aš manau, kad universitete buvo dėstomi ir naudingi dalykai tiek programuotojui, tiek projektų vadovui, tačiau gal mums nereikia kepti universalių žmonių?

Aš manau, kad vietoj universiteto turėtų atsirasti pusmečio-metų kursai, priklausomai nuo specialybės, kuriuos žmogus baigęs eitų ieškoti darbo. Neturėtų būti tokių dalykų kaip informatika ar programuotojas, vietoj to turėtų būti labai konkretus dalykas kaip symfony programuotojas. Ne dizaineris, bet banerių kūrėjas su photoshop. Ne filologas, bet anglų kalbos raštu vertėjas. Ne platus, nepraktiškas užmojis, bet labai siauras ir konkretus.

Kas dešimt-dvidešimt metų žmonės praeitų žinių atnaujinimo ar profesijos keitimo kursus. Jei žmogus turi darbą, už kursus galėtų sumokėti darbdavys.

Universitetai turėtų likti tik mokslininkams ir mokytojams.

Vienintelė išimtis, kurią matau turėtų būti medikai. Nemanau, kad pusės metų kurso užtenka, kad galėtumėte pjaustyti žmogų, jie turėtų praeiti šešių-dešimties metų mokslus prieš tapdami savarankiškais ir taip pat nepamiršti atnaujinti žinių reguliariai.

Perėjom žmogaus gyvenimą nuo karjeros pabaigos iki pradžios, dabar pažiūrėkime į kitą žmogaus gyvenimo dalį.

Vaikai. Tarkim, pasigimdai būdama 20 metų, vaikai palieka namus, kai tau 40 metų, vadinasi praėjo pusę gyvenimo. Dabar įsivaizduokite tą pačią situaciją tik gyvenamo trukmė viršija 150 metų. Vadinasi vaikai sudaro mažiau nei ketvirtį jūsų gyvenimo. Kaip dėl to pasikeis santykiai tarp tėvų ir vaikų?

Vestuvės. Dabar vestuvių priesaika yra: kol mirtis mus išskirs. Ir vis dėlto beveik 50% porų išsiskiria. Ar galima visą gyvenimą nugyventi su vienu žmogumi? Aišku, kad galima. Gyvenimo metu žmonės keičiasi, gerai, jei abu keičiasi vienodai, tačiau kas, jeigu keičiasi skirtingai? Kadangi žmogaus gyvenimo amžius pailgės, tai skyrybų skaičius taip pat turėtų išaugti.

Giminės. Kūčios yra šeimos šventė Lietuvoje. Mano asmeninė patirtis yra ta, kad vaikai švenčia kartu su proseneliais, kitaip sakant keturios kartos po vienu stogu. Kaip ilgesnis gyvenimas įtakos tokias šventės? Kokio dydžio jos bus? Dabar dažnai mes turime vaikų ir suaugusiųjų stalus. Ar tokiu atveju turėsime vaikų, jaunuolių ir suaugusiųjų stalus, kur jaunuoliais bus laikomi visi kam iki šešiasdešimt? O gal visi kas turėtų prisidėti pro prie savo statuso švęs atskirai? Ta prasme, nedaugiau nei trys kartos po vienu stogu ir nesvarbu, kad devynios yra gyvos?

Beje, jei padaugės skyrybų, kaip tai įtakos giminių susirinkimus?

Santykiai. Dabar kiekvienas dešimtmetis turi savo kartos pavadinimą, X karta, Y karta, tūkstantmečio karta. Sakoma, kad, jei tarp kartų yra daugiau nei dešimt metų skirtumas, jos viena kitos nesupranta. Pailgėjus žmonių gyvenimui skirtumai tarp kartų šoktelės iki neregėtų skaičių. Pusę ir visas amžius taps norma. Kaip tai įtakos pasaulį?

Jūs galite pasakyti, kad ir dabar mes turime žmonių, kurie gimė praėjusio amžiaus pradžioje, tačiau tokie žmonės šiuo metu nevaidina aktyvių rolių visuomenėje. Deja, jie tik ramiai laukia mirties. Net jei jie norėtų ką nors daryti, dažniausiai sveikata neleidžia. Tačiau pailgėjus gyvenimo trukmei visą tai pasikeis: klausimas kaip? Ar mes turėsime gyvenvietes, kur jaunesni nei šimto nebus įleidžiami? O kaip tai įtakos darbo pasaulį: ar seniai užėmę aukštas pozicijas stabdys inovacijas? Ar mes turėsime politines partijas kiekvienai kartai? Kaip valdžia pasiskirstys pagal amžių? Dabar mes renkame valdžią kas keturis metus, bet jei visų gyvenimas yra ilgesnis ar turėtume pailginti ir valdžios kadencijas?

Iki šiol aš nekalbėjau apie religiją, nes mano nuomone religija yra nereikalinga, bet pasaulyje yra daug tikinčių žmonių. Kaip ilgas gyvenimas įtakos religijų populiarumą: tikinčiųjų skaičius padidės ar sumažės?

Iki šiol aš kalbėjau ne konkrečiai turėdamas Lietuvą mintyse, bet dabar pažvelkime į užsienį. Kaip ilgesnis gyvenimas įtakos tokias valstybes kaip Rusija, Turkija ar Kinija? Prezidentas iki gyvos galvos staiga įgauna dar baisesnę reikšmę. Kaip ilgesnis gyvenimas įtakos Šiaurės Korėją? Jei vakarų pasaulis suranda būdą pasiilginti gyvenimo trukmę, nebūtinai jinai pailgėja visur vienodai, o vargšų korėjiečių gali iš viso nepasiekti.

Jeigu jau kalbam apie užsienio politiką, ilgesnė gyvenimo trukmė reiškia daugiau revoliucijų bei perversmų ar mažiau?

Iki šiol aš laikiausi minties, kad pailgėjęs gyvenimas automatiškai reiškia gerą sveikatą. O kas jei gyvenimo vidurkis būtų 150 metų, bet daugelis virš 100 taptų daržovėmis? Ar tuomet gyvybė vis dar būtų didžiausia vertybė?

Paskutinis klausimas: ar jūs norėtumėte sulaukti 150 metų?

Istorijos | Laimingo gyvenimo principai ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(0)