Kai aš nutrukau nuo grandinės...

Šį kartą norėčiau pasakoti labai keistą istoriją… Kai aš pasidaviau emocijoms…

Kai aš įsigijau MP3 grotuvą, nusprendžiau nešvaistyti laiko veltui ir tą laiką kai keliauju skirti įvairių pamokų, audio įrašų klausimui. Tiesa, kadangi grotuvas didelės talpos, tai jame yra ir keletas dainų.

Vieną dieną aš išėjau iš namų, įsijungiau grotuvą ir vietoj mano lauktų pamokų staiga pradėjo groti Blink 182 – All the small things. Pirmoji mano mintis buvo: negerai, reikia tuoj pat pasikeisti ant pamokų, bet antroji buvo stipresnė: jokios pamokos man nepakels nuotaikos taip stipriai, kaip ši sena, pašėlusi, chuliganiška daina.

Ar žinote, kas būna kai elektros lemputei paduodama per didelė įtampa? Lemputė perdega. O kaip su žmogum? Ar žinote, kas būna kai kaupiasi stresas, nusivylimai? Tokia situacija aš vadinu sistemos perdegimu.

Atrodo, jog mano sistema išgirdusi tą seną dainą perdegė. Aš norėjau elgtis chuliganiškai, aš norėjau skirsti. Ir aš skirdau. Skridau laiptais žemyn. Neįsivaizduoju ką pamanė žmonės matę viską iš šono ir man tikrai buvo nesvarbu, bet tai tikrai ne tas vaizdelis, kurį pamatytum kasdieną.

Pabandykit įsivaizduoti vaikinuką, šokanti nuo laiptų žemyn iš tiesusį į šoną rankas. Nusileidžianti ant laiptų, ir vėl šokantį žemyn, pabėgantį porą žingsnių ir vėl šokantį... Įsivaizduojate? Gerai, tuomet pridėkime dar keletą potėpių tam vaizdeliui. Įsivaizduokite, kad jis pašokęs ore, dar sumuša(suploja) kojomis. Pakankamai chuliganiškas vaizdelis.

Ir tai dar ne viskas. Ruduo nuostabus metas... Įvairiaspalviai lapai atsiskiria nuo medžių, lėtai, svajingai supdamiesi vėjyje leidžiasi žemyn, kol galiausia pasiekę žemę patenka į būrį savo kolegų... Ir tuomet kažkas chuliganiškai įsiveržęs nutraukia šią idilę gaudydamas lapus burna. Jeigu jis būtų ant keturių kojų, greičiausiai tai dar būtų atleistina, bet...

Ir žinote ką, tai buvo nuostabu. Anglai turi tokį posakį: „Let down your hair and go wild“. Mano klausimas jums: kada jūs paskutinį kartą šėlote? Jau girdžiu atsakymą: Šį penktadienį mes gėrėme... Nebetęskite, nereikia... Aš kalbu ne apie tai. Jūs greičiausiai nepastebėjote, jūsų nematomomis grandinėmis supančiojusių stereotipų. Norint pritapti prie kolektyvo, pirmas darbas yra nusigerti su visais iki žemės graibymo. Apskritai, norit būti laimingų, pasijausti laisvu, reikia gerti... Arba vartoti narkotikus. Fuu, kaip tu galėjai į viešumą iškelti tokia bjaurią mintį.

Aš rimtai, pasižiūrėkit aplinkui. Arba geriau po darbo įlipkite į troleibusą ir apsidairykite, kaip manote ką ten pamatysite? Šimtą susiraukusių ir surūgusių veidų. Ką tu laimingas? Kokius narkotikus vartoji?

Kodėl? Kodėl žmones nemoka būti laimingi, kodėl žmonės nemoka atsipalaiduoti?

Grįžkime prie to kas man leido pajausti, jog turiu sparnus. Koks suaugusiu save laikantis žmogus šokinės nuo laiptų? Gal tu durnas, juk šokinėjant nuo laiptų galima koją susilaužyti. . Tiesa pasakius, lipant iš lovos taip pat sėkmingai galima susilaužyti koją... O dabar pakalbėkime apie vaikus. O jie ką darytų? Jie tikrai mielai šokinėtų nuo laiptų, kol koks nors suaugęs nepasakytų: Nešokinėk, gali susilaužyti koją arba Elkis kultūringai, tu jau suaugęs. Opa! Štai jums ir nematoma grandinė ant kaklo. Aha, šokinėti nuo laiptų negalima... Taip uždedamos ir kitos grandinės: po darbo laimingu būti negalima, į mokykla reikia eiti, nes ten eina visi vaikai(mokykla yra blogis), darbas yra sudėtingas, nemėgstamas dalykas... Nesąmonė! Pagalvokite gerai, apie dalykus, kuriuos darote, arba nedarote. Kokios to priežastys? Ar nedarote, todėl kad kažkas kažkada jums pasakė, jog to daryti negalima? Ar dabar matote, jus ribojančias grandines? Kiek jų? Labai daug?

Ir paskutinis klausimas: kas norėtumėte su manim pagaudyti nuo medžių krentančius lapus? Paskubėkite, aukinis ruduo irgi turi savo pabaigą.

Istorijos | Eksperimento rezultatai: kokį gyvenimą renkatės? ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(5)