Kai numirsiu, jūs nekaskit

Ar gali būti geresnė proga kalbėti apie mirtį, jei ne lapkričio pirmoji?

Mano kolega jau išsakė mintis apie laidotuves, daugeliui jų pritariu ir vis tik šituo klausimu turiu kiek kitokią nuomonę.

O pradėti turbūt reikėtų nuo elementaraus klausimo: kokios yra lietuviškos laidojimo tradicijos?

Tiesa pasakius, nors ir iš lėto, tačiau laidotuvių tradicijos po truputi keičiasi. Pokytį daugiausiai lemia dvi priežastis: tampame modernesnį, einame į „vakarus“ ir finansų stoka. Straipsnyje rašoma, kad laidotuvės kainuoja apie 3000lt, bet kadangi straipsnis senas, tai kaina greičiausia yra šoktelėjusi.

Numirus žmogui, reikia gedėti tris dienas prie atviro karsto su lavonu. Seniau žmogus būdavo šarvojamas namuose, dabar tai patikima specialioms įstaigoms – laidojimo namams. Aplink karstą sustatomas nežmoniškas skaičius vainikų, deginama daugybė žvakių, skamba gedulinga muzika. Seniau būdavo samdomi giedotojai (ar reiktų juos vadinti raudotojais?), dabar sukasi kompaktinis diskas su gedulingų dainų rinkinių.

Trijų dienų gedulas negali praeiti ir be šventinių gedulingų pietų, kurių metu aptariamos visos giminės paskalos. Seniau žmonės netgi puotaudavo šalia lavono, dabar gedulingi pietūs dažniausiai perkeliami po lavono užkasimo. Nesu tikras ar šiais laikais dar propaguojama, bet anksčiau prieš palaidojimą prie atviro karsto sustodavo visa giminė ir nusifotografuodavo. Ir tai bene vienintelės nuotraukos, kuriose galima rasti visą giminę. Pavartykit savo senelių nespalvotus fotoalbumus.

Aišku, tai dar ne viskas. Dar yra užsakomos mišios. Ir net gi ne vienos, ne tik laidojimo dieną, bet ir vėliau – 3, 6, 9 ir 40 dieną po laidotuvių. Taip pat reikia užsakyti mišias dar bent porą metų po žmogaus mirties, paminit jo iškeliavimą į kitą pasaulį.

O aš dar nepaminėjau paminklo pastatymo ir kapo sutvarkymo. Kad kapas būtų tvarkingas jį reikia prižiūrėti bent du kartus per metus mažiausiai, gal net gi ir daugiau nepakenktų. O visą tai kainuoja ir aš nekalbu tik apie pinigus.

Žinot, kas mane labiausiai šokiruoja? Žmogus po mirties tampa našta gyviesiems. Kiek kainuoja visos tos laidotuvės? Kiek reikia atseikėti bažnyčiai? Bet labiausiai mane piktina kapų tvarkymas. Visos tos žvakutės, gėlytės kainuoja pinigus. O lapų sugrėbimas, gėlių pasodinimas... Man atrodo kaip labai brangaus gyvenimo laiko pavogimas iš gyvųjų. Tai tik viena diena, bet kiek gerų darbų galima padaryti per vieną dieną dėl gyvų, kuriems jų reikia, kurie tikrai įvertins jūsų pastangas...

Supratu, jog tokie pasakymai nepatiks kai kuriems žmonėms. Gal net gi visiems. Galbūt kas nors pavadins mane nejautriu. Nesvarbu.

Kai aš mirsiu, nenoriu tapti našta gyviesiems. Savo dalį aš atsigriebsiu būdamas gyvas ir patikėkit manim aš stengiuosi.

Kai aš mirsiu, nenoriu, kad nors centas būtų paaukotas bažnyčiai. Jokių mišių. Jokių kunigų. Jokių kryžių.

Kai aš mirsiu, nenoriu gulėti atdarame karste tris dienas. Nenoriu gulėti net vienos dienos.

Kai aš mirsiu, noriu, kad mane sudegintų. Nereikia karsto. Užteks kartoninės dėžės. Nebus dėžės - nereikia. Nereikia gražaus kostiumo. Kam, jeigu jį vis tiek sudegins?

Jeigu norite prisiminti mane po mirties, suberkite pelenius į vazą ir pastatykite virš židinio. O jeigu ne tiesiog išbarstykite, paleiskite į laukus, tegul vėjas neša.

Jeigu reikia visai giminei susirinkti, tai tebūnie pietus, bet ne vidury savaitės, nereikia mesti savo darbų. Galima palaukti savaitgalio. Ir tegul būna tai ne gedulingi pietus, o iškilmingi. O kalbant apie muziką. AC/DC – Thunderstruck. Ne, nereikia klausyti vienos tos pačios dainos iš eilės, tiesiog užduodu toną panašių dainų rinkiniui.

Tebūnie šis tekstas mano testamentas, nors mirti ir nesiruošiu.

Aš noriu, kad gyvieji rūpintųsi gyvaisiais. Jeigu aš savo gyvenime ko nors pasieksiu, tuomet mane prisimins po mirties ir taip, be kapų, be kryžių, o jeigu ne... Tuomet net neverta žinoti, jog kažkada toks žmogus gyveno.

Brukštelk žinutę