Kaip atsiranda draugai?

Aš ne vienus metus sukau galvą ties šituo klausimu ir šiandien manau, kad turiu atsakymą. Jeigu trumpai tai: per klaidą arba per atkaklumą. Leiskite man paaiškinti plačiau.

Nusikelkime į universitetą. Iš principo mokykla ar darželis gali pasiūlyti analogiškas sąlygas, bet neverta keliauti ten kur niekas neprisimena.

Tai kaip atsiranda draugai?

Visų pirma jie neatsiranda per paskaitas (dažniausiai). Jie atsiranda per pertraukas. Įsivaizduojate situaciją: didelė banda avių stovi suvaryta ankštoje patalpoje. Studentai nelabai gali kur eiti, nes paskaita bus šitoje auditorijoje, be to prie kitos auditorijos stovi kita grupė. Stovėti po vieną kampe irgi būtų keista... na... bent jau mano laikais, kai telefonai buvo neįgalūs... Dabar galbūt situacija šiek tiek kitokia.

Žmonės yra socialūs padarai, todėl jie tiesiog negali stovėti vienas šalia kito ir nekalbėti (nebent tai yra liftas arba viešasis transportas). Kalbos apie egzaminų klausimus nesukuria draugų nors yra neišvengiamos, tačiau kartais tokios kalbos baigiasi ir prasideda kalbos apie hobius, žaidimus, filmus, knygas... Vienas pokalbis nesukuria draugų, tam reikia antro ir trečio... Aš nežinau skaičiaus... tačiau čia mes grįžtame prie mano įžangos.

Kad atsirastų draugai reikia nuolatinio bendravimo iš pradžių prie auditorijos, vėliau pakviesti kartu poolo pažaisti... Tą galima daryti atkaklumu, kai nori, kad koks nors konkretus žmogus dėl tik tau žinomų priežasčių taptų tavo draugu. Tačiau daugelis studentų nėra tokie sumanūs ir draugais tampa per klaidą. Kai sakau klaidą, tai reiškia: todėl kad atsidūrė toje pačioje grupėje ar grupėse, kurios turi bendrų paskaitų ar grupėse, kurių paskaitos vyksta greta. Jei dažnai matai tą patį veidą greta, vėliau ar anksčiau jį užkalbini. Pokalbis seka pokalbį, temos nuo tuščių apie orą, pereina prie asmeninių apie pomėgius, netikėtai rankose atsiranda alaus bokalai ir žiūrėk jau turi naują draugą.

Čia turbūt reikėtų pasakyti, jog pertraukos yra ne vienintelis laikas ar proga susirasti draugų, tačiau jis yra paprasčiausias ir patogiausias mums analizuoti. Be pertraukų dar yra įvairūs būreliai, studentų organizacijos, klubai ir kita užklasinė veikla.

Būti studentu yra paprasta. Tačiau kalbant apie draugus mes turime dvi problemas: "suaugusiuosius" ir internetą.

Pradėkime nuo pirmosios. Suaugusiuosius aš parašiau kabutėse, nes sakyti, jog žmonės tampa suaugusiais tik tuomet, kai baigia universitetą būtų nesąžininga. Kai kurie žmonės niekada nesuauga. Deja, šiuo metu neturiu geresnio termino, taigi...

Suaugusiųjų gyvenimo prioritetai atrodo maždaug taip: 1) darbas 2) šeima 3) miegas. Priklausomai nuo amžiaus bei aplinkybių, jie gali skirtis ir vis dėlto daugelio yra ne tik tokie patys, bet ir tokia pačia tvarka. Tai reiškia, kad jei nespėja padaryti darbo, tai dirba viršvalandžius arba nešasi darbą namo dėl ko kenčia šeima. Po darbo laiką skiria artimai šeimai, o savaitgalius - tolimai t.y. važiuoja pas gimines. Tokiame gyvenimo ritme yra viena problemėlė: jame nėra draugų. Ir aš kol kas nekalbu apie naujų susiradimą, senas draugystes irgi reikia palaikyti. Draugystė visai kaip laužas: dega, kol nepamiršti kartas nuo karto įmesti naujos malkos, malkoms pasibaigus laužas galiausiai užgęsta.

Aš suprantu: šeima yra svarbu. Vaikams reikia tėvų t.y. superherojų, kurie gali ir žino viską. Vaikams reikia tėvų, kurie gali žaisti ir leisti laiką kartu. Tačiau vaikai užauga ir palieka lizdą.

Bendravimas yra šeimos pagrindas. Bendrauti reikia ir su žmona. Aš to niekam nelinkiu, tačiau kartais atsitinka skyrybos ir tuomet supranti, jog tu nieko nebeturi ir esi visiškai vienas.

Jei tavo draugai yra iš universiteto ar dar ankstesnių laikų, tai greičiausiai jie yra bendraamžiai, kas reiškia, kad jie greičiausiai eina per tuos pačius gyvenimo etapus kaip ir tu. Viename gyvenimo etape reikia susitikti kartą per savaitę, kad palaikyti draugystę, kitame - užtenka karto per mėnesį, kol abiejų galimybės sutampa viskas yra puiku.

Mes aptarėme draugystės palaikymą, dabar pakalbėkime apie naujų draugų susiradimą. Universitetas tarsi sukurtas susirasti draugams, tačiau vėlesniame gyvenimo etape norint susirasti draugų reikia įdėti papildomų pastangų. Kur daugiausiai laiko praleidžia suaugusieji? Darbe. Susirasti draugų tarp bendradarbių lengviau ir patogiau, bet turėti draugų iš kitur naudingiau. Kodėl? Pirma, kitur dirbantys žmonės praplečia tavo pasaulį ir suvokimą, tavo pasaulis neapsiriboja maža įmone, kurioje dirbi, tu žinai kas vyksta ir kitose įmonėse. Tai gali padėti geriau atlikti savo darbą arba suprasti, jog laikas ieškotis kito. Jei jau prakalbom apie darbo keitimą, tai verta eiti prie antro punkto. Jei tu ar kolega pakeičia darbą, kas atsitinka draugystei? Ar ji nutrunka?

Universitete visi priversti stovėti vienoje vietoje, vėlesniame gyvenime kur visi priversti stovėti nevisai savo noru yra eilė parduotuvėje prie kasos. Jūs galite pamėginti užkalbinti žmogų stovinti prieš arba už jūsų, bet jeigu tas žmogus nėra jūsų bendradarbis ar kaimynas tikimybė, kad jį sutiksite dar kartą yra beveik lygi nuliui.

Jei kalbame atvirai, dalykas kurio tikrai nemėgstu, tai kai autobuse šalia atsisėda diedukas ir pradeda pasakoti savo gyvenimo istoriją. Dar blogiau jei jis būna girtas.

Kaip jau minėjau norint susirasti draugų reikia įdėti papildomų pastangų t.y. užsiimti kokia nors papildoma veikla. Pašto ženklų rinkimas atrodo labai vieniša veikla, tačiau yra klubai kur žmonės renkasi mainytis pašto ženklais. Aišku, galima mėginti ir paprastesnius būrelius, pavyzdžiui užsienio kalbų, šokių ar maisto gaminimo kursus. Jei atvirai, tai aš net neįsivaizduoju kokie kursai, klubai ar būreliai būna. Jeigu jūs iš Vilniaus, turėtumėte turėti neblogų pasirinkimo variantų, jei jūs iš mažesnio miesto jūsų pasirinkimas greičiausiai labai ribotas. Vis dėlto turbūt nėra miesto be sporto klubo ir žmonių norinčių žaisti krepšinį. Svarbiausia nepamiršti, jog draugais tampa žmonės, kuriuos matai reguliariai savo noru arba ne.

Laikas pereiti prie antros problemos - interneto.

Seniau buvo mirkas, kuriame žmonės mirdavo. Seniau buvo forumai, kuriuose žmonės forumindavosi. Visą tai praėjusio dešimtmečio internetas. Internetas, kuriame žmonės ilgai keisdavosi savo nuomonėmis, diskutuodavo ar tiesiog kalbėdavo apie gyvenimą. Kartais tokie žmonės tapdavo virtualiais, o vėliau ir tikrais draugais. Bet tai praeitis, dabar internetas netoks.

Dabar braukiam į kairę ar dešinę ir iš karto tikimės rezultato. Dabar norime visko tuoj pat, iš karto. Kaip sakė viena reklama: mes - dabartistai. Deja, draugystės neatsiranda vos spragtelėjus pirštais. Nesupraskite manęs klaidingai, dabar išlaikyti draugystę yra lengviau nei bet kada istorijoje, aišku, tam reikia įdėti šiek tiek darbo, bet gerokai mažiau nei anksčiau. Tačiau dabar užmegzti draugystę internetu gerokai sunkiau. Tam aš įvardinčiau tris priežastis. Pirmoji jau mano minėta, dabar niekas neturi kantrybės ir noro investuoti į procesą. Net svetainės, kuri neužsikrauna per 30 sekundžių, niekas nenori lankyti.

Antroji priežastis - informacija. Dabar apie žmogų gali surinkti daugiau informacijos nei bet kada anksčiau ir vis tiek nežinoti kas jis per žmogus. Surasti kieno nors vardą bei pavardę lengviau negu lengva. Dabar žmonės mėgsta turėti instagram su tūkstančiais nuotraukų, tačiau ką peržiūrėjęs jas visas sužinosi apie žmogų? Kad jis narcizas? Kad jis mėgsta pozuoti? Būkim sąžiningi, kai kurie žmonės pateikia savo hobius, keturkojus draugus ir kitas smulkmenas. Tačiau vis tiek lieka klausimas kiek to yra nuoširdu, o kiek specialiai su pozuota.

Internetas ir televizija tarsi dvi priešingybės. Internete kiekvienas stengiasi parodyti koks jo gyvenimas super geras. Televizija stengiasi parodyti, kad visų gyvenimas yra šūdas. Tačiau nei viena, nei kita nėra tiesa, tikrame gyvenime nutinka visko.

Galiausiai aptarkime paskutinę priežastį - "žvaigždžių" ir fanų visuomenę. Anksčiau mes visi buvome lygūs tarp lygių. Taip, moderatoriai buvo šiek tiek lygesni, bet jų buvo nedaug ir jų beveik niekas nepastebėdavo.

Dabar visi gali būti žvaigždės ir visi gali būti fanai. Žvaigždės rėkia į pagalvę, o fanai klauso. Žvaigždės turi teisę būti pasikėlusios, o fanai privalo jas dievinti. Anksčiau, kad taptum žvaigžde turėjai kažką padaryti, pavyzdžiui žaisti krepšinį ir, beje, žaisti gerai, dabar užtenka įsivesti internetą. Kai tu gali sekti ką nori ir kiti gali sekti ką nori, bet norai nėra abipusiai formuojasi stokerių visuomenė. Anksčiau kažką persekioti buvo nusikaltimas, dabar normali interneto būsena.

Aišku ne viskas taip blogai. Jūs galite nebūti pasikėlusi žvaigždė, jūs galite elgtis draugiškai, bet nereiškia, jog kiti irgi elgsis taip. Dabar internetas yra tuštybės mugė ir telieka laukti kokia bus sekanti interneto evoliucija bei tikėtis, jog ji bus geresnė.

Pabaigoje norėtųsi pasakyti, jog sunku susirasti draugų, bet sunku yra viskas ką daryti yra verta. Tiesiog reikia peržiūrėti savo prioritetus ir pridėti draugus kaip vieną iš svarbesnių punktų.

Nuotrauka daryta Matheus Ferrero iš Unsplash

Istorijos | Herojaus kelionė ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(0)