Kelionė
Pradėsiu nuo svarbiausios įrašo minties: nežinau ar išviso šitas įrašas turėjo atsirasti.
Beje, norėčiau visus pasveikinti su Kinų naujaisiais metais. Prasideda jaučio metai. Įdomu kaip juos interpretuoti: dirbsim kaip jaučiai ar valgysim daug mėsos? (Vargšai vegetarai. Bet kuriuo atveju.)
Gerai, o dabar grįžkim prie svarbiausios įrašo minties: ar galima parašyti gerą įrašą apie nieką?
Iš tiesu galvojau, galbūt reiktų nerašyti savaitę, galbūt dvi... Nežinau, na tol kol atsiras kokių nors idėjų...
Bet tiesiog susikūriau tuščią Word‘o dokumentą ir rašau apie... Tiesiog rašau, kas užeina šią minutę. Julius pasakė labai įdomią mintį: Atsikeldavau kiekvieną trečiadienio rytą ir rašydavau tai kas ateidavo į galvą. Ar galima tiesiog atsisėsti ir parašyti gerą tekstą? Be jokių iš ankstinių minčių?
Taigi...
Žinot, gyvenimas labai įdomi tema. Gyvenimas, kai tau virš dvidešimt. Kodėl? Pati ieškomiausia frazė sukuria žmonės ateina į mano puslapį yra gyvenimo prasmė. Gyvenimas – tai, tai kas tau atsitinka, kai tu ieškai prasmės.
Gyvenimas iki dvidešimt žymiai lengvesnis. Iš pradžių būna mokykla. Viskas labai aišku, turi ten eiti dvylika metų. Turi ko nemėgti – mokyklos, mokytojų, namų darbų. Turi ką mėgti – savo klasiokus, mokytojus, po pamokinę veiklą. Yra labai aiškios taisyklės ką galima daryti ir ko ne. Kai baigiasi mokykla, tuomet reikia stoti į universitetą. Kodėl? Todėl, kad visi taip daro. Universitete irgi viskas aišku. Turi keturis metus (norintiems galima ir daugiau), gerokai mažiau taisyklių ir apribojimų nei mokykloje, bet principe viskas aišku. Ir staiga, labai netikėtai baigi universitetą... Kas toliau? Sistema sugedusi, neveikia. Sovietmečiu buvo geriau, tiesiog gaudavai paskyrimą į kokį nors darbą, kokiam nors užkampyje ir valio. O dabar, eini į google ir rašai žodžius „gyvenimo prasmė“.
Kad aš nerandu savo vietos po saule, manęs nestebina. Bet mane nustebino, kad tokių žmonių yra daug. Kalėdų proga susitikau su buvusia grupioke ir mane jinai labai nustebino. Matuojant šiuolaikiniais visuomenės standartais jinai turėtų būti pavyzdys mums visiems. Turi gerai apmokamą darbą, vaikiną su kuriuo gyvena po vienu stogu (kas svarbiausia vaikinas tik ką nusipirko naują Playstation!). Atrodytų, jog turi viską, ko gali norėti žmogus. Bet jinai pasakė, kad nėra visiškai laiminga. Tai ką turi puiku, bet vis tiek kažko trūksta, kažko nedidelio... kažkokios prasmės... Gyvenimo prasmės...
Ką tu esi pasiruošusi padaryti, kad rastum tai ko ieškai? Kokią kainą esi pasiryžusi sumokėti?
Kaina. O kas yra kaina? Kaina tai vertė, kurią suteikiame geidžiamam objektui. Objektas nebūtinai turi būti daiktas, nebūtinai turi būti matomas ar apčiuopiamas... O kaina, tai ne tie skaičiai į kuriuos žiūrite parduotuvėje... Kainas nusistatome mes patys. Na ir jeigu taip atsitinka, kad mūsų nusistatyta kaina nesutampa su tais skaičiukais parduotuvėje, tuomet prekės neperkame... Kiek kainuoja tavo gyvenimas?
Kartais, kad būtų paprasčiau, man norisi manyti, jog gyvenimas – tai pamokos. Vienos labai aiškios ir paprastos... Kitoms suprasti reikia dviejų metų... Šiandien perskaičiau įdomią mintį: gyvenime priešingai nei universitete, pirmiausiai gauni testą, o po to pamoką. Žinot, universitete viskas paprasta, neišlaikei, eini nusiperki skolos lapelį ir kartoji, tol kol baigsis kantrybė vienam iš dviejų: studentui arba dėstytojui. Universitete paprasta. O gyvenime? Ar kas nors leis pakartoti testą, kurio neišlaikei? Net jeigu supratai pamoką?
Galbūt jau žinot apie ką man dabar nesinori kalbėti? Apie kainą... Kokia perlaikymo kaina?
Penktadieni man pačiam visai netikėtai atsidūriau grupės „Studija“ koncerte... (Jeigu esate gudrus spėkit, kur jie koncertavo).
Užsimerkiu ir visa grįžta, nors trumpam bet užplūsta sielą.
Nors trumpam, bet pripildo širdį, vaikystės garsai ir spalvos.
Štai girdi savo tylų verksmą, štai ir pievos kur tu žaidei.
Ir atrodo jog laikas sustojo, dabar ar norėtum, kad vėlei sugrįžtų vaikystė…?
Keista, tačiau būtent šitie dainos žodžiai man priminė kitą dainą. Vaikystėje mano viena iš mėgstamiausių dainų buvo Naktinių personų – Kelyje. (Vėl užsimaniau paklausyti, bet nepavyko). Dar ir dabar prisimenu vaizdus, kurie asocijavosi man su šita daina. Pabandykit įsivaizduoti ir jūs. Smėlio takas, automobilio vežios. Aplinkui viskas žalia, samanos. Vienoje pusėje retas beržynėlis. Kitoje pusėje sodybos tvora. Sena tvora, be dažų, medis net papilkėjęs nuo senatvės ir aš.
Aš pakeliu rankas - užmerkiu akis
Pradedu suprast - dienos šios negrįš.
Išeisiu pro vartus, nesulaukęs ...
Uždarau vartus ir lėtai einu. Stiprus vėjas, tačiau malonus. Maloniai kedena mano plaukus. Aš lėtai einu... Kur? Nežinau.
Žinot kas keisčiausia? Aš niekada nebuvau toje sodyboje, aš net nežinau ar išvis tokia yra, ar tik egzistuoja mano galvoje...
Nežinau ką aš jaučiu: man gera ar baisu
Noris rėkti kiek gali nesavu balsu
Kodėl man patiko šita daina? Man gyvenimas ne pamokos, arba galbūt ne tik pamokos. Man gyvenimas kaip kelionė. Tik nežinau ar kas pirmiau atsitiko, ar išgirdau šitą dainą ar susiformavo toks įvaizdis mano galvoje. (Hm... tik dabar supratau, kodėl man taip patinka visi paveiksliukai su keliu.)
Kaina. Kaip manote kokia yra kelionės kaina? Galbūt susitarkim, jog kelionė, man tai ne dviejų savaičių atostogos Palangoje. Man kelionė tai ilgalaikis procesas, kuris gali trukti metus ar daugiau... Tokioje kelionėje gali pasiimti tik tiek kiek gali panešti. Kelionės kaina – atsisakyti VISKO ko negali pasiimti. Dabar net nežinau kiek žmonių galės suprasti sekančius žodžius, bet... Kartais man norisi nubraukti viską ką turiu ir iškeliauti, kitur, be nieko, pradėti nuo nulio viską, tyrinėti naują pasaulį... Galbūt viena tokia kelionė mane atvedė ten kur esu dabar.
Nežinau ar ši diena pakeis mane ar ne.
Kas iš tikro lauks manęs nežinomam krante,
Turbūt labai grubus elgesys tiesiog trenkti durimis. Daugelis iš jūsų turbūt paklaustų: o kaip įsipareigojimai, o kaip draugai, o kaip šeima, o kaip [įterpti žodį]? Galbūt vienas kitas iš jūsų atsidustų: aš irgi norėčiau taip pasielgti bet negaliu, nes...
Kelionė, kurioje pasiimu TIK save patį... Gyvenimo kelionė... Nubraukti praeiti, žiauru? Nutraukti visus kontaktus su žmonėmis, kurie dar vakar tau spaudė ranką, žiauru? Bet ar tai nusibraukia? Gyvenimo pamokos paruošė mane kelionei. Naujai kelionei. Tai tarsi perėjimas iš vienos klasės į kitą. Juk pereidamas iš vienos klasės į kitą neimi vadovėlių su savimi? Juk pereinant iš vienos klasės į kitą keičiasi mokytojai? Ir turbūt nieko nestebina, kai ketvirtos klasės vieną mokytoją pakeičia dešimt penktoje?
Gyvenimo kelionė. Keista… Šiandien naujieji kinų metai, šiandien aš nusprendžiau trinkteli vienomis durimis. Keliauti kur nors kitur... Kur? Nežinau...
Išsirinkt, kol nevėlu kuriuo man eit keliu.
Ir pabaigti turbūt norėtųsi Juliaus pasakytais žodžiais, bet man niekaip neišeina jų atgaminti teisingai (pataisyk): gyvenimas pats vyniojasi po tavimi, tau tereikia kilnoti kojas ir atsidursi, ten kur turėjai atsidurti.
Kaip viskas paprasta ar ne?
Norėjau dar pridėti kelis žodžius apie kelionę, bet netikėtai po ranka papuolė šis tekstas, kuris turbūt geriausiai atspindi mano nuotaiką.
Tai buvo raidės
Bet žodžiais virto
Tai nebuvo žvaigždės
Bet skaisčiai nušvito
Iš žodžių sudarytas sakinys
Ir spurdanti mana širdis
Bet tai nauja istorija – ne tęsinys
Aš ne bailys, aš ne bailys
Bet tavo akys
Manęs nepamatys
Nes tavo traukinys
Greičiau išvyks
Tai buvo nemano svajonės
Bet jos išsipildė
Ir tik tavo dvejonės
Mane nutildė
Svetingas ir didelis miestas
Kuriame pažinimo kelias nutiestas
O tu vis grįžti atgalios
Negali pamiršti pradžios
Bet manęs ten nėra
Suprask, jau pasibaigė pamoka
Ir tik apdegusio popierio skiautė
Jame tik tavo ir mano raidė
Tai buvo mano sapnas
Ir aš nenoriu pabusti
Kartais aš būnu silpnas
Bet niekas nesiima guosti
Mano kojos mirksta vandenyje
Kažkas prisiglaudžia šalia
Galbūt tai tu, o gal tu su kitu
Bet tai tik sapnas, todėl man nesvarbu
Ir ne vilties kupinu žvilgsniu
Popieriaus lapą į rankas imu
Rašau, braukau, trinu, rašau, braukau
Suplėšyčiau, bet man nuo to nebus geriau
Ir tai tik raidės
Bet kalba žodžiai
Kai tu skaitai
Vedžiodama pirštu nuobodžiai
(c) NePo 20061023
Žinot, supratau per vėlai, rašyti tekstus be minties negerai, kai viskas liejasi laisvai, gaunasi per daug ilgai...