Knyga. Alessandro Baricco - Jūra vandenynas
– tai pati keisčiausia knyga kokia teko skaityti. Istorija tokia banali, kad neverta minėti. Nors gal vis dėlto paminėsiu. Septynis žmones likimas suveda į keistą "Almajerio" užeiga ant jūros kranto, kurią prižiūri vaikai. Kiekvienas veikėjas turi, kažkokią priežastį ar praeitį, kuri privertė jį atkeliauti į visų užmiršta pasaulio kraštą.
Dabar apie tai kodėl šią knygą pavadinau keista. Visų pirma knyga sudaryta iš trijų dalių, kurios pavadintos ne skyriais, o knygomis. Jeigu būti sąžiningam, tai trečios knygos neskaitykite. Pirmuose dviejuose t.y. 129 puslapiuose iš 231 pasakojama ką pagrindiniai veikėjai veikia, kartu ir kaip jie atsidūrė "Almajerio" užeigoje. O trečioje dalyje papasakoja kiekvieno veikėjo istorija atskirai, ką jie veikė po to kai iš keliavo iš užeigos, o jeigu tiksliau reiktų sakyti, kaip pakratė kojas.
Bet pats keisčiausias dalykas yra rašytojo stilius. Šią knygą reikia būtinai perskaityti vienų prisėdimu, nes kiekvieną kartą, kai padarydavau kiek ilgesnę pertrauką reikdavo perskaityti bent du puslapius, kad vėl įsivažiuočiau į rašytojo bėgius. Jeigu šią knygą atneštų nežinomas rašytojas į leidyklą, jam greičiausiai pasakytų - išsitrink galvą. Galbūt aš neesu kalbininkas ir nedievinu rašytojo (nors turbūt čia reiktų dievinti vertėją ), už jo išmonę ir gebėjimą gražiai nestandartiškai papasakoti tokią paprastą istoriją, greičiausiai aš tik eilinis vartotojas ir tokia knyga tikrai nesivirškina, bet tuo pačių ir nesukelia kokių nors gilesnių apmąstymų, neužkabina sielos, kaip kad būna su kitomis knygomis, kurios lengvai nesivirškina.
Mano vertinimas:
– skiriu ne patį žemiausią įvertinimą, nes tiesiog nėra su kuo palyginti, niekada iki šiol neteko skaityti panašių knygų. Tiems, kam patiks šita knyga, parašykite kokios dar knygos patiko.