Knyga. David Gemmell - Juodas mėnulis

Kartais būna – perskaitai knygą ir supranti, kad nežinai ką apie ją papasakoti. Tuomet paskaitai knygos nugarėlę ir supranti, jog tas aprašymas visiškai šlamštas ir su knyga turi tiek pat bendro kiek mėlyna spalva su džinsais. Būtent tokia ir yra šita knyga.

Knygą galima padalinti į labai aiškias dalis: veikėjų pristatymas, blogio pasirodymas, laiko stūmimas iki neišvengiamos kovos ir pati kova. Didžiausia bėda, jog laiko stūmimas užima daugiausiai knygos puslapių.

Žodžiu, senai senai gyveno trys tautos: oltorai, elderai ir darotai. Darotai buvo žiaurūs naikintojai, o kitos dvi rasės pacifistai. Darotai sudorojo oltorus, elderai suprasdami savo neišvengiamą žūtį įkalino darotus Deimante ir taip sugebėjo išgyventi. Tuomet pasaulyje kažkaip atsirado žmonės. Godūs žmonės apkaltino elderus kenkimu ir kitokiais baisiais dalykais ir juos puolė. Elderai būdami pacifistai taip pat pasislėpė Deimante. Tuomet žmonės ėmė kovoti tarpusavyje kam priklausys deimantas, galiausiai burtininkas, hercogas Sarinas norėdamas įsisavinti Deimanto galią išlaisvina Darotus. Darotai ilgai nelaukdami imasi naikinti žmonės.

Galbūt kiek sudėtingai papasakojau trečdalį knygos. Dabar pakalbėkime apie veikėjus, kurių yra kaip šieno. Man būtų labai patikę, jeigu būtų tik vienas – Tarantijus, jis turi dvi sielas. Viena siela yra žmogaus – supratinga, gera, užjaučianti, kita demono – negailestingo žudiko, neįtikėtinai gero kautinių meistro.

Kitas pagrindinis veikėjas yra Duvonas Arfininkas, kuris užaugo tarp elderų, išmoko iš įvairios gerosios magijos. Jau nuo pat pirmų puslapių galima labai aiškiai suprasti, koks bus šio veikėjo likimas.

Karžygė Karisa į knygą įtrauka tam, kad būtų galima aprašyti daug sekso scenų ir visi ją sutikę vyrai įsimylėtų. Kažkuriuo momentu net pagalvojau, jog skaitau paaugliu literatūrą, visos tos myliu-nemyliu scenos buvo tokios banalios, kad net koktu.

Kaip jau minėjau, knygos siužetas yra labai nuspėjamas. Kartais atrodo, jog rašytojas nežino ką daro ištempia iki begalybės nereikšmingas nuobodžias scenas, o kitas – veiksmo scenas pradeda kažkur nuo vidurio ir taip netikėtai pradėtas taip pat netikėtai baigia, vietoj to kad papasakotų viską detaliai ir įdomiai.

Mano vertinimas:

– knyga yra visiškai neoriginali, nuspėjama ir net gi banali, tačiau tai puikus, lengvas, neįpareigojantis skaitalas.

Brukštelk žinutę

Komentarai(0)