Knyga. Harry Harrison - Pareigos jausmas
Ši knyga su daryta iš dviejų romanų (apysakų?) „Pareigos jausmas“ ir „Planeta, iš kurios negrįžtama“, kurios ir sudaro visą Briono Brendo dvilogiją.
Turbūt nebus didelis spoileris, jeigu pasakysiu, jog knyga turi du pagrindinius veikėjus – Brioną Brendą ir Lėja Moris.
Brionas Brendas yra Žaidinių Nugalėtojas. Žaidinių metų kiekvienas dalyvis turi įveikti dvidešimt skirtingų rungčių pradedant eilėraščių rašymu, šachmatų žaidimu ir baigiant fizinėmis kovomis. Nugalėtojas gali būti tik vienas ir kaip suprantate juo tampa tik supermenas.
Lėja Moris yra tipiška moteriškė, isterikė, našta Brendui (neretai tiesiogine to žodžio prasme), gyvenimo stabdis ir problemų šaltinis. Lėja turėjo būti mokslininkė, bet jeigu jinai būtų virėja, tai knyga nuo to nė kiek nebūtų nukentėjusi. Jeigu pirmoje dalyje Lėja bent jau teoriškai atlieka savo vaidmenį, tai antroje tik gadina visus nuotykius ir užmušinėja įdomumą. Niekaip nesuprantu, kodėl autorius jos nenužudė, o jeigu jau taip gaila nužudyti, tai veikėjai galėjo tiesiog išsiskirti. Ir tikrai nerekomenduočiau šitos knygos skaityti feministėms.
„Pareigos jaumas“. Diso planetos valdovai pagrasina numesti bombas į kaimyninę Nidžoro planetą. Nidžoriečiai irgi nelieka skolinti ir išrikiuoja savo laivyną su vandenilinėmis bombomis aplinks Diso planetą. Mūsų šaunūs veikėjai turi septynias dienas taikiai išspręsti krizę arba bent viena planeta tikrai žus.
„Planeta, iš kurios negrįžtama“. Selmo-II planetoje nėra miestų, gyvenviečių ar kitokių žmogaus veiklos pėdsakų, tačiau vyksta nuožmus karas, laukuose pilna susprogdintos technikos. Pagrindiniai veikėjai turi išsiaiškinti, kas, kodėl ir prieš ką kariauja.
Jeigu pirma dalis man pasirodė visai šauni, tai antroji stipriai prastesnė, matyt, tai ir yra priežastis, kodėl šis ciklas susideda tik iš dviejų knygų. Apskritai šita knyga man kažkodėl labai stipriai primena Plieninę žiurkę.
Mano vertinimas:
– lengvas, linksmas, neįpareigojantis, nuotykinis skaitalas.