Knyga. Haruki Murakami - Hard-boiled wonderland and the end of the world
Tikrai negalvojau, kad paimsiu šį autorių į rankas, tuo labiau anglų kalba, kai visos jo knygos jau senai yra išverstos į lietuvių kalbą. Beje, lietuviškai šita knyga vadinasi Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas ir buvo išleista 2005 metais.
Pradėjęs skaityti šią knygą iš pradžių pagalvojau apie John Meaney - Kaulų daina, kiek vėliau apie Philip K. Dick – Ubiką.
Murakami palyginčiau su Žuliu Verniu, ta prasme, aš galiu suprasti kodėl žmonėms jis patinka, bet tai nėra autorius, kurį pasirinkčiau aš. Murakami pasižymi ypatingai ilgais (nors ir moderniais) aplinkos aprašymais ir beveik neegzistuojančiu veiksmu. Knygos pabaiga taip pat palieka tokį keistą jausmą…
Jeigu kas nors planuojate skaityti šią knygą, tiesiog sustokite čia ir neskaitykite, ką aš parašysiu toliau. Aš nesistengsiu vengti spoilerių. Galėčiau, bet manau, kad šiuo atveju neverta.
Knygą sudaro dvi istorijos. Pirmoji lyg ir vyksta šių laikų fantastiniame Tokijuje. Antroji vyksta vietoje vadinamoje Pasaulio pabaiga. Skaitydami vakarietišką romaną esate įpratę, jog visos linijos galiausiai susijungia. Čia taip neatsitinka.
Pirmoje linijoje pagrindinis veikėjas dirba informacijos koduotoju, jį pasamdo pamišęs profesorius. Pasakysite, jog tai daug žadantis veiksmo trileris? Aš irgi taip galvojau. Maždaug ties knygos viduriu į pagrindinio veikėjo namus ima veržtis banditai. Mes esame įpratę, jog Schwarzenegger ar Statham nebėga, bet sudaužo užpuolikus. Pagrindinis veikėjas nėra stiprus, jis greičiau yra mėmė, bet vis tiek turėdamas šansą pabėgti, jis nusprendžia pavalgyti. KODĖL?! Jeigu taip pasielgia Shaggy ir Scooby-Doo, mes suprantame, nes jie tiesiog jaučia silpnybę maistui, bet šiuo atveju…
Knygos viduryje veikėjas yra sumušamas ir daugiau nieko neatsitinka visoje likusioje istorijoje. Ta prasme eilinio žmogaus gyvenimas ir galiausiai veikėjas numiršta… AAA!!! Ką aš čia skaičiau?!
Realiai vienintelė priežastis, kodėl aš vis dėl to perskaičiau šitą knygą iki galo yra antroji linija. Tai yra labai įdomus pasaulis. Miestas aptvertas didele tvora. Kiekvienas žmogus įeidamas į miestą turi palikti savo šešėlį. Žmonės gyvena ramiai ir laimingai be jokių rūpesčių. Kiekvienas dirba jam paskirtą darbą, tol kol jį pakeis kas nors kitas, nors nepanašu, jog tai kada nors atsitiktų. Niekas negali palikti miesto, bet niekas apie tai net ir negalvoja.
Pagrindinis veikėjas atsiskirdamas nuo šešėlio prarado visus atsiminimus, todėl nežino kodėl jis atkeliavo į šitą miestą ir kas yra už tvoros. Nors sakoma, kad šešėliui atiteko visi prisiminimai, tačiau šešėlis taip pat nežino kas yra už tvoros.
Nors yra daugybė užuominų kaip abi linijos susiję pavyzdžiui gyvūnų kaukolės, tačiau jos niekada tarpusavyje nesąveikauja ir viena kitos neįtakoja. Realiai tai galėtų būti pateikta kaip dvi atskiros istorijos. Viena žiauriai lėva, o kita kaip RPG žaidimas.
Mano vertinimas:
– jeigu jums patinka, tai kas patinka man, geriau neskaitykite.