Knyga. Hermann Hesse - Stepių vilkas
Šį kartą į rankas paėmiau sunkiąją literatūrą. Sunki ne ta prasme, kad daug sveria, bet ta prasme, kad sunkiai skaitosi. Bet apie viską pakalbėsim iš eilės.
Kaip apibūdinti knygą, kurioje praktiškai nėra jokio veiksmo?
Hario Halerio siela pasidalinusi į dvi dalis: žmogaus ir vilko. Žmogui priskiriamas intelektas, mandagumas, visos žmogiškos dorybės. Vilkui – kraujo troškimas, žiaurumas, laukiniai instinktai. Dvi Hario dalys nuolatos tarpusavyje kovoja, todėl jis nelaimingas klaidžioja po miestą stengdamasis išvengti visų žmonių.
Vieną dieną, kai jau nusprendžia, jog vienintelė išeitis iš šitos situacijos yra savižudybė, Haleris sutinka moterį, kuri pažada išmokyti jį gyvenimo džiaugsmo. Taip šalia vilko ir senojo Hario išauga naujasis Haris, kuris į pasaulį žiūri visai kitaip nei du ankstesnieji.
Visa istorija ir įvykiai yra pasakojami per veikėjo mąstymo prizmę. Ir nors knyga parašyta beveik prieš 100 metų, tačiau pagrindinio veikėjo konfliktai išlieka aktualūs ir dabar. Skaitant Hario mintis, ypač apie stepių vilką, norisi pritariamai linksėti, o kartais priverčia susimąstyti ir nuneša tolyn nuo knygos. Po kokio pusvalandžio, tarsi pabudęs iš miego supranti, jog laikai rankoje knygą ir pagalvoji: „aha... aš čia kažkur skaičiau“.
Ko tikrai nesitikėjau, kad šita knyga mane prajuokins ir net gi ne kartą.
Beje, pirmas knygos skyrius vadinasi „leidėjo pratarmė“, kadangi esu įpratęs perskaityti viską kas parašyta ant knygos prieš skaitydamas pačią knygą, tai pradėjau nuo „leidėjo pratarmės“. Perskaičius pirmą puslapį, pagalvojau, kad čia greičiausiai ne lietuvių leidėjo, bet originalaus vokiečių leidėjo pratarmė. Perskaičius antrą puslapį, kilo įtarimas, jog tai gali būti visai ne leidėjo pratarmė, bet knygos dalis...
Ir nedidelis spoileris. Norėčiau paklausti, tų kurie skaitė: kaip baigėsi knyga? Aš kažkodėl pagalvojau apie Kovos klubą.
Mano vertinimas:
– kartais aš pats jaučiuosi kaip stepių vilkas.