Knyga. James Scott Bell - Plot and struture

Tai yra mano skaityta antroji šio autoriaus knyga. Ir tai taip pat antroji mano knyga skaityta šita tema. Pagrindinė knygos mintis yra ta, kad rašyti gali kiekvienas, tereikia išmokti formules.

Šioje knygoje patarimai yra detaliai iliustruoti įvairiais pavyzdžiais iš knygų ir filmų. Aš perteiksiu tik man labiausiai įstrigusias idėjas.

LOCK: L – pagrindinis veikėjas (lead), O – tikslas (Objective), C – susidūrimas (Confrontation), K – kulminacija (Knockout).

Prieš pradėdami rašyti pabandykite atsakyti į sekančius klausimus. Kuo pagrindinis veikėjas sužavės skaitytojus? Ką pagrindinis veikėjas bando pasiekti (arba nuo ko pagrindinis veikėjas bando pabėgti)? Kada istorija įjungia aukštesnę pavarą? Kas trukdo herojui pasiekti tikslą? Kaip istorijos pabaiga turėtų priversti skaitytojus jaustis?

Sėkmingi kūriniai dažniausiai turi trijų aktų struktūrą: pradžia, vidurys, pabaiga. Pradžia – pasaulio pristatymas, veikėjų pristatymas. Vidurys – daugybė smulkių susidūrimų. Pabaiga – atomazga, istorijos uždarymas.

Mito struktūra: 1) Veikėjo pasaulio pristatymas 2) Nuotykio šauksmas 3) Veikėjas ignoruoja nuotykio šauksmą 4) Veikėjas patenka į tamsos pasaulį 5) Atsiranda mokytojas, jis padeda veikėjui 6) Įvairus susidūrimai su tamsos jėgomis 7) Veikėjas turi įveikti blogį savyje 8) Atsiranda talismanas, kuris padės kovoje 9) Didysis mūšis 10) Veikėjas grįžta į savo pasaulį.

Istorija turėtų prasidėti nedideliu veikėjo pasaulio sukrėtimu.

Gera istorija turi dvejas „duris“. Pirmosios skirtos pereiti iš pradžios į vidurį, antrosios – iš vidurio į pabaigą. Pirmosios durys - tai toks įvykis, dėl kurio pagrindinis personažas negali grįžti atgal į savo normalų pasaulį. Antrosios durys - tai toks įvykis, kai vienintelis įmanomas tolesnis kelias yra didysis mūšis.

Pradžios tikslas yra užkabinti skaitytoją, pristatyti pasaulį, pristatyti priešininką. Dean Koontz pirmą pastraipą dažnai pradeda veikėjo vardu ir pavarde bei kokiu nors veiksmu, sukeliančiu pavojų veikėjui.

Jei skaitytojas jaučia ryšį su veikėju, tuomet jis bus labiau įtraukas į istoriją. Geriausia ta padaryti, parodant, jog veikėjas yra toks pats žmogus, kaip ir skaitytojas: jis turi tas pačias baimes, dirba panašioje profesijoje. Skaitytojų simpatijas galima užkariauti parodant, jog veikėjui nesiseka ne dėl jo kaltės arba jei veikėjas atsiduria pavojuje.

Vidurio tikslas yra kelti įtampą, kurti vis sunkesnius išbandymus veikėjui. Už nugaros stovinti giltinė yra geras būdas kelti įtampą. Kalbant apie mirtį, mirtis nebūtinai turi būti fizinė, taip pat gali būti psichologinė arba profesinė.

Priešininkas turėtų būti „lipnus“ t. y. jeigu veikėjas gali pasitraukti ar ignoruoti, tai kodėl jis to nedaro? Keletas variantų, kodėl veikėjas negali pasitraukti: 1) priešininkas nužudys veikėją (arba jam svarbius žmonės) 2) pareiga (policininkai, medikai turi atlikti savo darbą) 3) moralinė pareiga 4) manija 5) vietos ribojimai (laivas, sala, kosminė stotis).

ARM – veiksmas (action), reakcija (reaction), daugiau veiksmo (more action).

Silpna pabaiga gali sugadinti gerą istoriją, stipri pabaiga gali pagerinti vidutinišką istoriją. Gera pabaiga turėtų nustebinti skaitytoją. Yra trijų tipų pabaigos: 1) pagrindinis veikėjas gauna tai ko siekė 2) mes nežinome ar pagrindinis veikėjas gaus, pabaiga yra dviprasmė 3) pagrindinis veikėjas negauna tai ko siekė.

Labai svarbu rašant pabaigą nepalikti neatsakytų klausimų. Pabaigoje reikia uždaryti ne tik pagrindinę istorijos liniją, bet ir visas mažesniąsias.

Scenarijus yra ant tiek geras, kiek gera yra jo silpniausia dalis. Scena yra smulkesnioji scenarijaus dalis. Scena visuomet vyksta vienoje vietoje ir tame pačiame laiko intervale. Scena atlieka keturis dalykus: veiksmas, reakcija, pristatymas, gilinimas (deepening).

Veiksmas – tai scenos tikslas, tai veiksmas, kurį atlieka veikėjas. Reakcija – tai veikėjo jausmai, kai kas nors (dažniausiai blogo) atsitinka veikėjui. Pristatymas – visos istorijos turi pasaulio, veikėjų pristatymus. Gilinimas – tai kaip prieskonis patiekalui, be jo patiekalas dažniausiai nevalgomas, jeigu per daug, patiekalas irgi nevalgomas. Gilinimo tikslas yra padėti skaitytojui geriau suprasti veikėją ir pasaulį.

Kiekviena scena turėtų prasidėti kabliu ir baigtis užuomina. Jeigu scena prasidės ilgu nuobodžiu aprašymu skaitytojas nebus motyvuotas tęsti skaitymo. Jeigu scena baigsis „Ir jie visi išsivaikščiojo po namus“ arba „Viso gero, pasimatysim rytoj“ skaitytojas nebus motyvuotas skaityti kitos scenos.

Skirtingi rašytojai įvardina skirtingą kiekį pagrindinių romano arkų, autorius pateikia devynias: ieškojimas (quest), kerštas, meilė, nuotykis, persekiojimas (chase), vienas prieš (one against), atsiskyrėlis (one apart), galia, alegorija.

Pagrindiai ieškojimo elementai: pagrindinis veikėjas jaučiasi nepilnas savo dabartiniame pasaulyje; veikėjas pradeda ieškoti ko nors gyvybiškai svarbaus ir susiduria su dideliais sunkumais; pabaigoje veikėjas turėtų būti pasikeitęs (pilnesnis).

Pagrindiai keršto elementai: pagrindinis veikėjas turi būti labai simpatiškas skaitytojui; žala padaryta veikėjui arba artimam jam žmogui turi būti ne pagrindinio veikėjo kaltė; keršto troškimas turi veikti ir vidinį veikėjo pasaulį.

Pagrindiai meilės elementai: du veikėjai myli vienas kitą; kažkas juos išskiria; gale jie vėl kartu arba ne; vienas arba abu veikėjai dėl to „paauga“.

Pagrindiai nuotykio elementai: pagrindinis veikėjas patraukia į kelionę vien dėl pačios kelionės; kelionės metu veikėjas patiria išgyvenimus dėl ko supranta geriau save arba suranda priežastį grįžti į normalų gyvenimą.

Pagrindiai persekiojimo elementai: kažkas turi būti persekiojamas; pagrindinis veikėjas gali būti tiek persekiotojas, tiek auka; persekiojimas dažniausiai prasideda dėl nesusipratimo.

Pagrindiai „vieno prieš“ elementai: pagrindinis veikėjas atstovauja bendruomenės vertybes; blogiečiai, kurie yra daug stipresnis už veikėją, nori pakenkti bendruomenei; pagrindinis veikėjas laimi įkvėpdamas bendruomenę, tai gali kainuoti jam gyvybę.

Pagrindiai atsiskyrėlio elementai: pagrindinis veikėjas yra anti-herojus; kažkas įtraukia veikėją į konfliktą; veikėjas turi nuspręsti priešintis ar pasiduoti; po konflikto veikėjas turi nuspręsti grįžti į visuomenę ar vėl pasitraukti iš jos.

Pagrindiai jėgos elementai: pagrindinis veikėjas pradžioje neturi jokios galios, įtakos; istorijos eigoje veikėjas įgauna galios, tačiau už moralinę kainą; pabaigoje veikėjas gali atiduoti galia, kad išlaikytų savo moralines vertybes arba galia gali būti atimta.

Pradžioje skaitydamas knygą buvau šiek tiek nusivylęs: rodės kad viską jau esu girdėjęs ir knyga nieko naujo nepasako. Pavyzdžiui yra vienas knygos skyrius skirtas aprašyti idėjų sugalvojimo metodus. Ačiū, ko jau ko, bet idėjų man netrūksta (trūksta tik gerų idėjų). Tačiau antroje knygos pusėje radau tikrai vertingų ir įdomių patarimų, apie kuriuos, manau, jog reikės pakalbėti atskirai.

Knygoje cituojami, analizuojami ne tik grasus romanai, klasikinės legendos, bet ir filmai. Skaitydamas šią knygą į savo sąrašą įtraukiau bent tris romanus skaitymui ateityje, kad geriau suprasčiau pavyzdžius, kuriuos autorius pateikia.

Sunkiausia dalis – išversti visus tuos angliškus terminus į lietuvių kalbą ir paversti šį aprašymą bent jau kažkiek skaitomu.

Mano vertinimas:

– sunku vertinti, kai nesu skaitęs daug knygų šitoje kategorijoje, bet kol nerasiu geresnės rekomenduosiu šitą visiems pradedantiems rašytojams.

Knygos | Knyga. David Weber - The honor of the queen ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(0)