Knyga. Simon Clark - Karaliaus kraujas

Tai viena iš tų knygų, iš kurios išmetus visas neesmines scenas, tilptų į šimtą puslapių. Įdomu, tai kad aš jau anksčiau skaičiau vieną šito autoriaus knygą ir mano įvertinimas buvo lygiai toks pats.

Kaip pradedančiajam rašytojui ši knyga yra didelis pasiekimas, tačiau, jei tokią knygą parašytų patyręs rašytojas, jį sumaltų į miltus. Bet pakalbėkime apie viską nuo pradžių.

Vietoj prologo knyga turi trijų puslapių atsitiktinių pastraipų paimtų iš tolesnių puslapių kratinį. Jis atsirado dėl to, kad redaktorius nusprendė, jog niekas neskaitytų knygos, jeigu jinai prasidėtų taip kaip parašė rašytojas.

Knyga prasideda kaip apsiseilėjusių paauglių romantinis romaniukštis. Veiksmas vystosi neįtikėtinai lėtai, iki 75 puslapio principe niekas neatsitinka. Jei pašalintume visas sekso senas knyga būtų 30% plonesnė.

90% knygos yra parašyta iš Riko Kenedžio pozicijų, o likusi dalis iš Keitės Robinson. Tokie dalykai suprantami pas jaunus rašytojus, kurie bando eksperimentuoti tikėdamiesi surasti kokį nors naują, įdomų rašymo stilių, kurio niekas nesugebėjo surasti nuo Šekspyro laikų. Bet skaityti yra žiauriai idiotiška.

Apie ką knyga? Visa Žemė dėl nepaaiškintų priežasčių kraustosi iš proto: veržiasi visi ugnikalniai, kaista dirvožemis, sproginėja dujos, atsiranda nauji geizeriai, ten kur jų niekada nebuvo. Žodžiu, apokalipsė pagal pilną programą. Žmonės sužvėrėja, vagia, prievartauja, muša... Ir visą tai autorius aprašo labai detaliai kaip ir kitoje jau mano minėtoje knygoje.

Rikas bei kompanija jaunų žmonių bando išgyventi ir išlikti žmonėmis šitoje sumaištyje. Jiems reikia apsiginti nuo kitų grupuočių, kurios mielai valgo žmogieną, bet prieš tai linksminasi kankindamos savo aukas. Jiems reikia susirasti maisto ir galiausiai saugią vietą, kuri neužsidegs, nesprogs, neišsivers ar dar ko nors baisaus nepadarys.

Skaitant knygą susidaro įspūdis, jog autorius lyg ir norėjo pasakyti kažką svarbaus, bet, kai ėmė viduriuoti žodžiais, tiesiog pamiršo ir ta mintis taip ir liko neišsakyta.

Paskutinis dalykas apie ką būtinai turiu pakalbėti, tai knygos pabaiga. Knyga baigiasi tuomet, kai autoriui nusibosta detaliai aprašinėti Riko nuotykius. Jis įkala epilogą, atseit viskas bus gerai, tačiau realiai knyga nieko neišsprendžia ir remiantis tokia logika galėjo baigti po bet kurio skyriaus.

Mano vertinimas:

– knyga turi beveik visus elementus reikalingus gerai istorijai, bet autorius tiesiog nemoka jų teisingai sulipdyti ir švaisto tekstą ant neesminių dalykų.

PS. Ant viršelio autorius kažkodėl vadinamas Simon Clarke, o visur kitur Simon Clark.

Brukštelk žinutę