Knyga. Viktor E. Frankl - Žmogus ieško prasmės

V. E. Frankl gimė 1905 metais neturtingoje žydų šeimoje. Paauglystėje pradėjo domėtis Z. Freudo ir A. Adlerio darbais. 1930 metais gavęs medicinos daktaro laipsnį iki 1938 dirbo Vienos neuropsichiatrijos klinikoje. Prasidėjus Antram Pasauliniam karui buvo ištremtas į koncentracijos stovyklą.

Knyga sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoje V. E. Frankl pasakoja apie savo patirtį koncentracijos stovykloje, antroje – trumpai pristato savo naują psichologijos kryptį – logoteperapiją.

Priešingai nei kitos knygos apie gyvenimą koncentracijos stovyklose, autorius nesiekia būti literatūriškai tikslus ar perteikti savo išgyventą siaubą, viskas yra pasakojama pro psichologo akinius, analizuojant kodėl žmonės elgiasi taip, o ne kitaip.

Pirmasis dalykas norint išgyventi koncentracijos stovykloje yra apatija. Viskas kas nepadeda išgyventi yra nevertinama. Žmonių nestebina gulėjimas šalia lavonų. Jeigu pamato, kad koks nors kaimynas artimiausiu metu mirs, tai atima iš jo sutaupytas duonos riekutes, geresnius batus ar apdarus. Visi šie veiksmai atrodo visiškai natūralūs ir nesukelia jokios reakcijos.

Stovykloje vyksta nuasmenėjimas, stengiamasi neišsiskirti, neišsišokti, o jeigu reikia kur nors būriu žygiuoti, tuomet stengiamasi patekti į būrio vidurį. Būdamas viduryje žmogus gali apsisaugoti nuo vėjo ir nuo prižiūrėtojų smūgių.

Labai svarbus dalykas padedantis išgyventi – meilė. Pati gryniausia, tyriausia ir tikriausia meilė (o ne tai kas rodoma šiuolaikiniuose filmuose). Kaliniai atlikdami sunkus darbus dažnai įsivaizduodavo, jog kalbasi su savo žmonomis, nesvarbu, kad jų nebuvo šalia. Jie net nežinojo, ar jos apskritai yra gyvos ir ar kada nors pavyks susitikti. Tačiau vien tai, jog esi mylimas ir turi ką mylėti, leisdavo nejausti skausmo ir šalčio.

Tačiau pats svarbiausias dalykas norint išgyventi yra viltis. Jeigu žmogus turi artimųjų, kurie laukia jo sugrįžtant tuomet visaip stengiasi likti gyvas. Jeigu žmogus neturi ko tikėtis iš ateities, tuomet jis greitai pasiduos.

Stovykloje V. E. Frankl pastebėjo, kad jeigu žmogus užsirūko cigaretę, tai jis greitai mirs (cigaretės buvo naudojamos vietoj pinigų maistui pirkti). Antroje knygos dalyje autorius pastebi, jog žmogus rinkdamasis malonumą, kaip dabar daugelis jaunuolių renkasi narkotikus, neturi gyvenimo prasmės, todėl susitelkia tik ties šia akimirka.

Įdomi pastaba, jog koncentracijos stovyklose dažnai viena diena, kupina vargo ir kančios pasirodydavo ilgesnė už savaitę su kasdienine monotonija. Diena ilga, bet laikas bėga greitai.

Koncentracijos stovykloje nežinios pabaigą keisdavo pabaigos nežinia t.y. kaliniai nežino kada bus paleisti, jeigu iš viso bus paleisti. Šią būseną V. E. Frankl palygina su bedarbiais, kurie nežino kada bus įdarbinti, todėl negali turėti jokių ateities tikslų.

Kas mane nustebino, tai kad kaliniai net ir sunkiausiomis sąlygomis neprarado grožio jausmo. Pavyzdžiui pamatę gražų saulėlydį, net ir po sunkių darbų visi sustodavo pasigėrėti.

Logoterapija yra gyvenimo prasmės terapija. Jinai apibūdinama tokiu sakiniu: Gyvenk taip, tarsi gyventum antrąkart, tarsi pirmąkart būtum elgęsis taip neteisingai, kaip ketini pasielgti dabar!

Pasak logoterapijos gyvenimo prasmę galima rasti trim skirtingais būdais: 1) kuriant arba nuveikiant darbą 2) ką nors patiriant arba sutinkant 3) susitaikant su neišvengiama kančia. Beje, antras punktas daugeliu atveju reiškia meilę.

Mano vertinimas:

– knyga yra gera, bet niekada niekam nesiūlysiu skaityti apie išgyvenimus koncentracijos stovyklose.

Knygos | Knyga. Tim Powers - Magiškos vilnys ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(2)