Kodėl imperijos visuomet žlunga?

Nesenai žiūrėjau Extra History ir ten pasiūlė labai įdomią mintį, kodėl imperijos, karalystės, carystės visuomet žlunga. Iš pradžių aš į tą mintį nekreipiau dėmesio, bet kuo toliau tuo labiau man jinai ėmė patikti. Taigi norėčiau pasidalinti su jumis.

Pradėkim nuo to, kad net jeigu karalystė tokia maža kaip dabartinė Lietuva realiai ją suvaldyti vieno žmogaus neužtenka. Dabar mes juos vadiname ministrais, seniau jie buvo vadinami patarėjais. Karalius ar imperatorius apsupa save patarėjais, kad palengvintų savo gyvenimą, tačiau, jeigu patarėjai yra tikrai protingi, nesvarbu kokie geri draugai jie būtų su valdovu, vėliau ar anksčiau valdovas ims įtarinėti, kad vienas (ar keli) patarėjas nori tapti imperatoriumi. Jei patarėjas yra gudrus ir turi gerą uoslę, susirinks savo turtus ir pabėgs į kitą šalį. Jeigu jis pasitiki imperatoriaus garbe, greičiausiai neteks galvos.

Kartais tokie įtarimai gali būti visiškai pelnyti. Kartais tokie įtarimai gali būti paskatinti piktų trečių šalių liežuvių. Kartais tokie įtarimai gali būti paskatinti pačio valdovo vaizduotės ir paranojos. Esu tikras, kad peržvelgus istoriją galima rasti po pavyzdį kiekvienai situacijai.

Kas atsitinka, kai valdovas atsikrato vieno patarėjo? Jo vietą užims kitas. Tarkim, kad pirmasis patarėjas buvo tikrai geras, sąžiningas, atsakingas, žodžiu, angelas. Kokia tikimybė, kad ir antras bus toks? Sakyčiau kosmiškai maža. Kitaip sakant patarimų kokybė blogėja, vadinasi ir pačios imperijos padėtis ilgainiui ima blogėti. Tai netampa akivaizdu per dieną, tačiau po dešimtmečio viena šalis yra Estija, o kita Lietuva.

Tarkim, kad patarėjai dėl kažkokių priežasčių negali tapti valdovais. Valdovais gali tapti tik imperatoriško kraujo žmonės. Ar tai pagerina padėti? Ne. Patarėjai gali atsikratyti esamu imperatoriumi ir į jo vietą pasodinti marionetę. Taip istorijoje irgi yra nekartą buvę.

O jeigu patarėjai nesikėsina į valdovo gyvybę vis tiek lieka visa giminė: vaikai, broliai, pusbroliai, dėdės... Maištaujantys giminaičiai gali pašalinti imperatorių ir visus jo patarėjus, bet imperiją būtų lengviau valdyti, jei bent dalis patarėjų sutiktų pereiti į jų pusę. Dabartiniai patarėjai puikiai žino šalį ir sistemą, naujiems reiktų įdėti daug darbo ir atkurti sistemą.

Šitoje vietoje mes grįžtame prie pradžios, nes įtartini patarėjų pokalbiai su valdovo giminaičiais gali reikšti jų galvą.

Antrąją mintį pasigavau klausydamas Hardcore History.

Imperatorius mirė. Kas toliau?

Imperatorius buvo labai protingas, labai geras, visų labai mylimas. Dabar jį reikia pakeisti. Kas užims jo vietą? Viena iš istorinių taisyklių – vyriausias sūnus. O kas jeigu jis yra ligotas? Seniau žmonės mirdavo nuo ligų, kurios šiais laikais yra pagydomos. O kas jeigu jis ne viso proto?

Tarkim, kad sūnus yra visiškai sveikas, tačiau kokia tikimybė, kad jis turės identiškas savybes kaip jo tėvas? Charakterį formuoja aplinka. Jeigu tėvas gimė neturte ir pats susikrovė turtus, tuomet jo vaikas užaugo turtuose ir labai sunku būtų įdiegti tas pačias vertybes. Aišku, jeigu tėvas ir sūnus augo toje pačioje arba labai panašioje aplinkoje, tai visai gali būti, jog jų charakteris ir vertybes bus panašios. Šioje vietoje galima tikėtis, jog imperija nedings iš karto po imperatoriaus mirties.

Kita vertus, o kas jeigu jaunesnysis sūnus jaučiasi tinkamesnis valdyti šalį nei vyriausiasis? O kas jeigu valdovas turi tris ar daugiau sūnų? O kas jeigu valdovas iš viso neturi palikuonių? Vidinis konfliktas?

Antroji istorinė taisyklė – imperatorius pasirenka įpėdinį. Paprastai bet kurioje valstybėje yra keletas įtakingų grupių, sakykim, kad grupės yra penkios. Jeigu pasirinktam įpėdiniui nepritaria viena grupė iš penkių, nieko baisaus, kitos keturios sušoka ir ją sudubsina. O kas jeigu nepritaria trys iš penkių? Arba nepritaria nei viena? Vidinis konfliktas?

O kas jeigu valdovas miršta anksčiau, netikėtai per kokį nors mūšį, ir nespėja paskelbti savo įpėdinio?

Apibendrinant, Imperijas įkuria talentingi, kompetentingi (nebūtinai geri) valdovai. Imperijos žlunga, kai nebelieka kompetentingo žmogaus galinčio perimti jos vairą. Kartais tam užtenka vienos kartos, daug dažniau antroji karta neprisidirba reikšmingai, o kartais net pagerina padėtį, tačiau vėlesnės kartos nebeturi pirmųjų kartų vertybių bei idealų, jos išsigimsta ir tai lemia žlugimą.

Demokratija neturi minėtų problemų. Pirmiausiai valdžia yra padalinta. Yra leidžiamoji, vykdomoji ir teisinė. Atitinkamai: seimas, vyriausybė, teismai. Kadangi valdžia yra padalinta, nei vienas žmogus neturi absoliučios valdžios. Aišku, vienose pareigose jis gali daryti daugiau įtakos vieniems procesams, kitose – kitiems. Net jeigu vienas žmogus būna išrinktas į seimą, jis gali pateikti pasiūlymą, bet kad jį priimtų tik geriausio draugo palaikymo neužtenka, reikia visos grupės žmonių (partijos) palaikymo.

Antra, kiekviena valdžios vieta yra apibrėžta tam tikrų kriterijų, o svarbiausia - kadencijos laiko. Negali būti prezidentu amžinai, negali būti seimo nariu amžinai (na, teoriškai gali). Kiekvienas žmogus (teoriškai) turi šansą kandidatuoti į poziciją, todėl nekyla klausimai, kas ką turėtų pakeisti. Demokratija suteikia progą kiekvienam kvailiui parodyti savo ambicijas.

Nors demokratija išsprendė šitas dvi problemas, kas teoriškai turėtų būti pagrindas ilgam valstybių gyvavimui, tačiau jinai turi kitų problemų. Apie jas kada nors ateityje.

Brukštelk žinutę

Komentarai(0)