Kodėl žmonės bijo dantistų

Šiandien sėdėjau laukdamas kol ateis viršininkas ir galvojau kodėl jis mane pasikvietė, kaip reikės pasiteisinti. Kai žinai, kuo kaltina, tai galima sugalvoti pasiteisinimą, bet šiuo atveju aš visai neįsivaizdavau kodėl jis nori su manim pasikalbėti. Todėl sėdėjau žiūrėdamas kaip lėtai slenka sekundinė rodyklė nuo vieno brūkšnelio prie kito, klausiau kaip ritmingai ir hipnotizuojančiai laša vanduo iš čiaupo, didindamas mano kančias.

Turbūt tas vandens kapsėjimas ir privertė mane mintimis nusikelti į kitą vietą, kurioje taip pat žmonės sėdi ir žiūrėdami į laikrodį žudo save. Taip, aš kalbu apie ligoninę. Kai gerai pagalvoji - supranti, jog daktarai visai nebaisus žmonės, baisiausia yra tai ką pacientui reikia iškęsti koridoriuje. Man jaunam, ypač sunku, kai susisėda dvi bobutės ir pradeda girtis, kuri turi daugiau ligų arba baisesnių operacijų yra patyrusi. Galu gale ir pats laukimas, stengiantis išsigalvoti sau kiek galima baisesnę diagnozę, o po to įtikinti save, kad ta liga tikrai sergi, varo žmogų į kapus. Pabandykit įsivaizduoti ligoninę be eilių: atėjai priėmė, patikrino, išrašė vaistų, išvijo. Esant tokiai sistemai žmonės būtų žymiai sveikesni, kadangi nereiktų laukti ilgų eilių, net nebūtų laiko kada pagalvoti, jog galbūt sergi ta ar kita liga.

Kaip atskira punktą čia išskiriu laukimą pas dantistą, kadangi jis turi specifinį priedą – garsą. Ne, (dažniausiai) neklykiančio paciento, o gręžtuvo, tiesa, technologijoms tobulėjant, ir gręžtuvai burzgia tyliau, ne ant viso koridoriaus, kaip mano vaikystėje, bet tik prie konkretaus kabineto durų. Ir vis tik laukdami pas dantistą, žmonės linkę galvoti ne apie kiek dantų yra sugedę, o apie skausmą. Taip, skausmas yra ta priežastis, dėl kurios mes tai bijome eiti pas dantistą. Tik kyla klausimas kokio skausmo žmonės bijo? To, kurį patyrė kažkada eidami pas dantistą? Patys pagalvokit, kiek kartų jums gręžė dantis taip, kad skaudėtų. Aš asmeniškai neatsimenu nei vieno, bet tikrai nesakau, kad jo nebuvo. Taigi jeigu nei aš, nei jūs neatsimenate, tai ko tada bijoti? O gal to skausmo kurį patyrė jų draugai ir po to papasakojo kaip siaubinga ir baisu buvo? Bet kaip žmonės gali bijoti, tai ko nepatyrė? Juk draugų papasakotas skausmas yra tik mūsų per daug galingos fantazijos vaisius. O gal abiejų kartu? Tas skausmas, kurį patyrė pats žmogus, papasakojus draugui kyla iš prisiminimų ir susimaišo su pasakojimu?

Iš tiesų truputi juokingai skamba, kai žmogui skaudą dantį, o jis sako: „pakentėsiu ir praeis“, bet pas dantistą bijo eiti. Aišku, kuo ilgiau kentės, tuo labiau skaudės nuėjus pas dantistą. Ir vis tik tas dantų skausmas jam yra mielesnis nei dantisto kėdė, kodėl?

Yra sakoma, kad laimingo gyvenimo paslaptis – gera sveikta ir bloga atmintis. Pagalvokit, jeigu žmogus turėtų prastą atminti, jis negalėtų prisiminti ką reiškia „skaudėti“, vadinasi nebijotų eiti pas dantistą, nebijotų operacijų. Deja, žmonių atmintis yra gera, ir mes, žmonės, manome, kad žinome, kas yra skausmas. Būtent manome, nes nei aš, nei jūs negalite prisiminti, kada jums skaudėjo taisomą dantį, o jeigu jums vis dėl to pavyks prisiminti, pasakykit, ar tikrai taip skausminga ir baisu buvo?

Istorijos | Kokia yra tikroji spalvos spalva? ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(15)