Kodėl žmonės būna pikti?

Karve 2011-03-10 14:52:35 

Man tai skamba truputį kaip bullshit. Užaugau kaime, mokiausi miestelyje už 25km, todėl ir su draugais susitikti ne mokslų metu būdavo sudėtinga, o Interneto nebuvo. Galiu pripažinti, kad laimės nejaučiau jokios - visada ilgu ir liūdna. Kai išvažiavau į miestą, gyvenimas prašviesėjo, pagaliau galėjau bendrauti su žmonėmis, su kuriais man smagu. Dar smagiau pasirodė, kai aplankiau draugus Londone. Tada ir supratau, kad man kuo miestas didesnis, tuo linksmiau gyventi.

Smagu kartais sugrįžti pas tėvus į kaimą, bet laikas ten eina lėtai ir po 3 dienų jau norisi bėgti į visas keturias puses.

Todėl man tokie kliedesiai apie energijos suteikiančius medžius ir paukštelius ir sugeriantį betoną atrodo tiesiog egocentriškas įsivaizdavimas, kad visi yra kaip tu. Yra tekę sutikti ir tokių žmonių, kurie mato visokius energijos vampyrus, bet man iš šono atrodė, kad jie tai mato dėl 1 (arba abiejų) iš 2 priežasčių: 1) bendrauja su jiems nepatinkančiu žmogumi; 2) bendravimas jiems apskritai yra kančia ir varginantis užsiėmimas. 1 atveju jie tai gali labai lengvai išspręsti paprasčiausiai nebendraudami su nepatinkančiu žmogumi. 2 atveju reikėtų galbūt pasitarti su psichologu, nes tai gali būti depresijos požymis, o šiaip tai visada galima išvažiuoti gyventi į kaimą, kur tiesiog yra mažiau žmonių, su kuriais reikia/gali tekti bendrauti. Manau iš čia ir atsiranda tas kaimo romantizavimas - žmonės, kurie nemėgsta bendrauti kaime randa ramybę ir laimę. Ir puiku, tik nereikia to kišti visiems.

Ypatingai mane erzina kaimą romantizuojantys žmonės, kurie užaugo mieste. Visur gerai, kur mūsų nėra. Mano senelis užaugo kaime didelėj šeimoj ir persikėlė į miestą. Net ir dabar būdamas 80, jis prisipažįsta, kad nė už ką nenorėtų grįžti į kaimą. Mano tėvai vienturčiai užaugo jau mieste ir išvažiavo į kaimą. Sako nenori grįžti į miestą (nors manau tiesiog į butą). Mano, sesers ir brolio vaikystė prabėgo kaime ir mes negalime atsidžiaugti mieste.

Nepretenduoju į visiems tinkančias išvadas, bet manau kad medeliai, pievos, betonas ir asfaltas neturiu, energetiniai vampyrai tėra demonizavimas paprasčiausių žmogaus charakterio savybių. Tiksliau vienos - socializavimosi. Kodėl vieni žmonės mėgsta labiau bendrauti, o kiti mažiau manau yra platus klausimas, bet man asmeniškai akivaizdžiai pastebimi (žinoma neskaitant autizmo) yra 2 vaikystės momentai - bendravimas šeimoje (ar turi brolių ar seserų, taip pat tėvų bendravimas su vaikais) ir draugai (ar turi jų, ar daug su jais praleidai laiko).

m 2011-03-17 01:35:18 

Čia toks juokelis apie miestą ir kaimą:
Miestietis sako: tie kaimiečiai necivilizuoti ir be patogumų - pas juos tėra tik lauko tualetai.

Kaimietis atsako: tie miestiečiai tikri nevaleikos! Iš tinginystės myža ir sika tiesiai savo Namuose! :D

m 2011-03-17 01:50:36 

@Karve
Įdomi pozicija. Bet tie patys psichologai ir psichiatrai sako, kad socializacija, tarpusavio bendravimas kaip tik šaltesnis dideliuose miestuose. Tai ir susvetimėjimas, ir egoizmas, ir tas pats vampyrizmas (jei jau užkabintas toks žodis).

Kaime tokių dalykų negirdėjau kad būtų.
Kitas aspektas, esi labai analitiškas. TAi puiki savybė. Ugdyk ją. Pajuokajant, problemų analizė ir vadinasi problemų analize, nes analizuoja ne tai, kas gera ir smagu, o kas liūdna, nesmagu ar net depresyvu vien tam, kad paaiškėtų priežastys su kuriomis būtų galima arba kovoti arba susitaikyti.

Nes keistokai skamba teiginys, kad nuo miesto dydžio priklauso, kiek smagiai jautiesi. Ar tai kaip nors siejasi su vidine būsena būtent miesto dydis? Gal tai tiesiog savivertė, puikios kelionės įspūdžiai? Mažam vaikui ir 5 namų gatvė jau didžiulis miestas! Ir dėlto jis laimingas.
Gal čia giliau užslėpta visai kas kita?

abc 2011-04-21 01:18:08 

O man atrodo, kad mieste tiesiog gyvenimas kelis kart greičiau verda negu kaime. Pripažinkime, esame ramūs, lėti žmonės (sakykit ką norit, bet tai tiesiog mūsų genuose. be abejo, žmonių yra visokių, tačiau palyginkit pvz Ispanų ir Lietuvių gyvenimo būdus, šventes), o ir ta pati urbanizacija atkeliavo pas mus staigiai ir netikėtai. Kada užsienyje žmonės jau kelias kartas buvo pragyvenę miestuose (Ypatingai JAV) ir prie jo pripratę, mes dar tik keliavom po truputį į Kauną, vėliau Vilnių. Logiška, po sovietinės okupacijos buvome šiek tiek atsilikę, o Vakarus vytis tai juk reikia. Todėl miestai auga, tempai greitėja, gal net pernelyg dideliais tempais...

Taigi, grįžtant prie pykčio - būtent dėl greito ir ganėtinai sunkaus gyvenimo mieste ir kyla visas susierzinimas. Juolab, kad ir tas pats gyvenimas nėra toks, apie kokį svajojame.

Intravertizmas/ekstravertizmas (apie ką šnekėjo čia aukščiau komentatorius, tik ne iki galo išsireiškė) čia nemanau, kad kažkaip susijęs. Kad intravertai ne visada mėgsta bendrauti, nereiškia, kad jie to daryti nemoka ar nenori. Tai tėra vienas charakterio bruožas. O ir iš miesto žmonės keliauja į kaimą ne dėl kažkokių prisigalvotų mitų, o būtent dėl to, kad ten lengviau gyventi. Pasikartosiu (nors to reikia), bet dėl to vėlgi kalta sovietizacija :) Įpratome gyventi lengvai, kai mums viską duoda. Kas bus, kai reikės pasiimti patiems? Taip, verksim, liūdėsim, kaltinsim visus aplink, galų gale, straipsnius rašysim ir laidas kursim... :)

egle 2016-07-07 09:37:44 

o kodėl žmonės būną pavargę ir pykti

egle 2016-07-07 09:38:19 

gggggggggggggggggggg

Brukštelk žinutę

Komentarai(7)