Kuo jūs didžiuojatės?
Aš neabejoju, jog daugeliui iš jūsų jau teko girdėti apie blogerių konferenciją ir tikriausiai jau matėte, kokie pranešėjai joje dalyvaus. Matėte kiek jie daug pasiekę? Aš pažiūrėjau ir paklausiau savęs: ką pasiekiau aš? Pasiėmiau popieriaus lapą ir pabandžiau užrašyti savo pasiekimus. Nuotraukoje matote, kaip man sekėsi. Taip, tuščias lapas. Tai ką: aš nugyvenau 1/5 savo gyvenimo ir dar nieko nepasiekiau?
Kaip tik tuomet, kai aš apie tai mąsčiau vienas mano draugas parašė: va tu bent į pasaulį paleidai Pixel‘į, o aš tai nieko nepasiekiau (Čia pas mane yra toks nepilnavertiškumo kamuojamų "geek`ų" klubas. Nauji nariai visuomet laukiami.). Negaliu sakyti, jog man Pixel.lt nerūpi, nes tuomet supyks visi žmonės, kurie rašė straipsnius ar kitaip prisidėjo, bet tas projektas greičiau buvo noras padėti sau (ir kitiems). Rimtai. Padėkite visi akmenis, kurie parašė mažiau straipsnių nei aš. Outch, asterisk, skauda.
Gerai, tarkim Pixel.lt galim įrašyti į mano biografiją, bet aš vis tiek nesijaučiu taip lyg tai būtų mano pasiekimas, tai yra visų pasiekimas, visų, kurie rašė straipsnius, kurie komentavo ir taisė klaidas. Tai kas tuomet?
Kažkaip netikėtai pažiūrėjau į savo puslapio statistiką. Aš suprantu, kad jums tai nieko nesako, todėl skubu paaiškinti. Pažiūrėkite į pirmadienį 2007-01-15, mano puslapį vartė 87 unikalus lankytojai ir žinote ką? Tą dieną aš net gi nepasivarginau ko nors publikuoti. Taip, man gėda, aš tinginys, bet po velnių visą tai! Aš tuo didžiuojuosi! Aš nieko nepadariau, tačiau mane lanko ir man švilpt ant etiškų ryšių su žiniasklaida.
Tačiau ar tai viskas kuo aš galiu didžiuotis? Ne. Aš radau daugiau dalykų, kuriais galiu didžiuotis, ir tuos dalykus pas save gali rasti kiekvienas. Visai nesvarbu, kad jūsų puslapio lankomumas mažesnis, ar jūs išvis neturite savo puslapio. Svarbiausia suprasti, kad nereikia būti Europos bamba, kad turėtumėt kuo didžiuotis. Tikrai, nereikia, jog visą Lietuva kartu su jumis skaičiuotų jūsų pasiekimus. Jeigu, apie jūsų pasiekimą žinos tik keli žmonės – gerai, jeigu nežinos niekas - puiku. Kam rūpi kitų nuomonė? (Gerai, gerai į šitą klausimą atsakysiu atskirai.) Svarbiausia, yra tai, kokius jausmus jums sukelia jūsų pasiekimas, jis verčia jus didžiuotis? Ar prisiminus jus užplūsta šiluma ir užsidega šypsena jūsų veide? Ar jūs galite surikti: TAIP, AŠ TAI PADARIAU!. Nebijokite surikti garsiai iš visos širdies, nebijokite išreikšti savo jausmų. Čia seniau į žmogų, kuris kalbasi su savimi žiūrėjo kreivai. Dabar tai daro visi, apsidairykite aplinkui - pamatysite, vieni dar iš įpročio prie ausies prisideda kumštį, lyg jame slėptų kažką. Mobilios technologijos padarė paslaugą.
Na ir kas, kad jūsų pasiekimus, nutylės istorijos knygos. Na ir kas, kad po daugelio metų jūs greičiausiai nepapasakosite savo anūkams: vieną dieną mano puslapį aplankė 100 lankytojų. Aišku, galite pabandyti tai pasakoti, bet jie greičiausiai pagalvos: „nu vo diedui jau stogas nuvažiavo, matyt greitai jau kojas išties“. Svarbiausia, jog jūs žinote, kad turite kuo didžiuotis. Svarbiausia, jog viduje jūs jaučiate: taip, aš tai padariau, tai mažas žingsnelis didesnio tikslo link ir aš tuo nerealiai didžiuojuosi!.
Kiekvienas iš mūsų tikrai turi kuo didžiuotis, taip kad pasiimkite popieriaus lapą ir dabar kartu su manimi užsirašykite kuo didžiuojatės. Neišmeskite jo, pasidėkite ir saugokite. Pažiūrėkite į jį kasdieną, bent kartą per savaitę. Pažiūrėkite į tą lapą, kai jums bus liūdna, nes tai tikrai pakels jums nuotaiką.
Kuo jūs didžiuojatės?