Kur tu gyveni?

Gavau labai įdomų klausimą: kur tu gyveni? Kiek pagalvojęs atsakiau – praeityje. Paskui išvydęs nustebusį kolegos veidą supratau, kad jis klausė adreso...

O kur gyveni tu?

Rodos, antradieni, kai buvo labai slidu ir begalinio ilgio kamščiai susidarė to pasekoje, viena bobulytė skundėsi: „Sovietmečiu buvo geriau, tik pašąla ir iškarto barstytuvai išvažiuoja į gatves, o dabar nėra nei vieno“. Ką tokiam žmogui pasakyti? O gal prisimeni, kaip gerai buvo prie Stalino?

Nežinau, kaip pavadinti ankstesnę pastraipą: lyriniu nukrypimu ar pavyzdžiu... 

Geriau užduosiu tau klausimą: kas yra dabartis? 

Dabartis tik trumpa akimirka.  

Keista. Kaip galima gyventi trumpoje akimirkoje, kaip galima gyventi dabartyje?

Mano kūnas yra čia ir dabar. Bet mano mintys... Mano mintys, mano siela yra kažkur ten... Ten praeityje. Ir žinai ką? Kaip aš galiu užmiršti tai ką tu pasakei? Ir mano jausmai čia ir dabar, bet juos sukėlę mintys atlėkė, kažkur iš praeities. Mano jausmai čia ir dabar verčia mane prisiminti tai kas buvo (ne)gerai, kažkada... Vakar? Užvakar? Prieš savaitę? Nesvarbu. Jie mane tempia praeitį... Jie mane tempia Ten... O dar sako, kad žmonės nemoka keliauti laiku... 

Va aš dabar sėdžiu ir mąstau, kaip manai apie ką? Apie dabartį? Ne, čia turbūt toks absurdas gaunasi, bet ar pastebėjai, kad apie „dabartį“ mąstyti neįmanoma? Apie ateitį? Ne. Taigi... Turbūt žinai teiginį, jog žmonės mokosi iš savo klaidų. O kas yra klaidos? Praeitis.  

Ir vis tik praeitis turi vieną savybę – jinai niekada nesikeičia, jinai niekuomet neateina, jinai niekuomet nesugrįžta. Jinai BUVO! Ir tuomet tyliai savęs klausiu: galbūt neverta gyventi praeityje? Galbūt neverta tiek daug laiko skirti prisiminimams, galvojant ar galėjau kažką pakeisti? Galbūt neverta manyti, jog žmonės kuriuos sutiksiu, bus lygiai tokie patys kaip sutikau? Galbūt neverta manyti, jog net gi tie patys žmonės visuomet elgsis lygiai taip pat? 

Praeitis niekur neveda... O daugiau aš nieko neturiu, tai ką man daryti dabar?

Brukštelk žinutę