Laukti neverta

Seku, seku pasaką...

Šį kartą norėčiau papasakoti vieną seną pasaką, kurią aš pats esu girdėjęs nekartą, jūs greičiausiai ją esate girdėję taip pat, galbūt negi sugebėtumėte papasakoti geriau už mane. Bet kas pirmesnis, tas šustresnis.

Vieną dieną varna pamatė ant palangės didžiulį gabalą sūrio, griebė jį ir nuskrido į pamiškę. Sūrio gabalas buvo per didelis, kad jį nurytų, todėl pasidėjo ant žemės ir ruošėsi lesti. Tuomet išgirdo, jog į pamiškę atbėga lapė. Todėl pasiėmė sūrį ir užplasnojo ant šakos, sėdi laukia kol lapė nubėgs savo keliu. Bet lapė niekur nenori bėgti, vaikšto ratais aplinkui medį ir mąsto kaip tą sūrį pasiekti.

- Kaip sekasi, tau varnelę? – paklausė lapė, tačiau varna nekreipė dėmesio į tokį paklausimą, galu gale, pilna burna atsakyti ir negalėjo.

- Ką ten turi? – nepasidavė lapė, bet vėl gi nepavyko.

- Varnele, varnele, tavo balselis labai gražus, gal padainuosi? – pabandė savo laimę dar kartą lapė.

- Ar tikrai? – sukarksėjo varna ir sūris iškirto iš jos burnos. Lapė prarijo sūrį ir nubėgo į mišką.

Koks šitos pasakos moralas? Laukti neverta.

Žinau, ne tokio moralo tikėjotės, bet pasvarstykim logiškai.

Pirmiausiai norėčiau pasakyti, jog aš nesakau, kad turėtumėte tuoj pat šokti pro langą, ar lįsti pirmam pasitaikiusiam troleibusui po ratais. Šios istorijos moralas yra: jeigu tiksliai žinai ko nori – laukti neverta.

Šiuo atveju lapė tiksliai žinojo ko norėjo – valgyti ir tuoj pat ėmėsi priemonių tam tikslui pasiekti. O kas būtų atsitikę, jeigu lapė būtų atsisėdusi prie medžio ir laukusi? Tiesa pasakius, bet kas: varna galėjo nuskirsti, varna galėjo sugalvoti kaip suvalgyti sūrį sėdint ten aukštai, galėjo atbėgti medžiokliniai šunys ir sudraskyti lapę, galų gale galėjo tiesiog pradėti lyti.

Aišku, jeigu lapė būtų nenorėjusi to sūrio, o tarkim norėjusi sūrio su pelėsiu, galbūt tokiu atveju būtų buvę galima palaukti, kol tas sūris varnos burnoj supelys... Bet turbūt patys puikiai suprantate, jog tuomet geriau pasiieškoti jau gatavo sūrio supelėsiu.

Labai dažnai žmonės gyvenime susiduria su dviem problemom (nebūtinai abiem): nežino ko nori arba žino ko nori, tačiau nieko nedaro. Ar jus kamuoja kuri nors iš šių dviejų bėdų?

Šiandien, deja, kalbėsime apie antrąją. Ar jums būna taip, kad norėtumėte ką nors padaryti, tačiau tiesiog sėdite ir nieko nedarote? Kodėl? Kas trukdo? Ar pastebėjote, jog darbai patys savaime nepasidaro? Ar pastebėjote, kad jeigu tik sėdite ir svajojate, svajonės nevirsta realybe? Dar reikia kažką padaryti!

Paimkim pati banaliausią pavyzdį: mokykloje visi nori gauti dešimtukus. Bet yra ir kita medalio pusė, kuri vadinasi: „kitą savaitę aš tikrai pradedu mokytis.“ Turbūt nereikia sakyti, kad rytojus niekada neateina? „Aš pažadu, kad kitą mėnesį tikrai mokysiuosi ir kitam kontroliniui pasiruošiu žymiai geriau“. Ir paskui apsidarai, ooo šūdas! Aš su tuo pažadu ne tik baigiau mokyklą, bet ir universitetą. Kitas mėnuo vis dar neatėjo...

Manau analogiškų situacijų gali surasti kiekvienas savo gyvenime. Aš jau negaliu ištesėti būtent šito pažado, bet galbūt jums dar nevėlu? Ko jūs laukiat? Imkitės veiksmų dabar! Ir vėliau žinosite, kad gavote tiksliai tai ko norėjote. Ir nebereiks svarstyti, o kas jeigu... Nieko. Jūs savo proga jau pražiopsojote, „jeigu“ neatsitiko ir niekada neatsitiks.

Nelaukite geresnio oro, nelaukite palankesnio vėjo – plaukite dabar.

 

Viskas, viskas, viskas prasideda dabar.

 

Trys.

 

Du.

 

Vienas.

 

Dabar!

Brukštelk žinutę