Lietuva lietuviams

Leiskit man iš karto, labai aiškiai, ne dviprasmiškai išsakyti savo poziciją: nacionalizmas yra blogis. Ir vis dėlto aš privalau padėkoti nacionalizmui už tai, kad jūs skaitote šį tekstą lietuvių kalba ir apskritai, kad galite jį skaityti nepriklausomai, kur esate Lietuvoje ar užsienyje.

Jei nacionalizmas būtų miręs kažkada praeityje šiandien mes galbūt kalbėtume lenkiškai, vokiškai arba rusiškai. Nacionalizmas - tai kas padėjo išsaugoti lietuvių kalbą, kai jinai buvo uždrausta. Nacionalizmas - tai kas padėjo atgauti nepriklausomybę. Šiandien mes turime nacionalizmą nužudyti.

Taip, nacionalizmas mums daug padėjo praeityje, tačiau jis yra tai kas trukdo mums eiti į priekį. Nacionalizmas yra priežastis, kodėl mes turime mokėti didelius mokesčius ir gyventi blogai. Įsivaizduokite, jog visi lietuviai nusprendžia, jog nuo rytojaus jie yra estai. Ir ką? Valdžia nieko negali padaryti. Kol didesnė dalis žmonių leidžiasi valdoma, tol valdžia gali egzistuoti. Aš nenoriu pasakyti, jog mes turėtume pasiduoti anarchijai. Tiesiog, reiktų gerai pagalvoti prieš balsuojant. Nacionalizmas tai yra korta, kurią naudoja populistai prieš rinkimus ir, deja, laimi.

Jei nacionalizmo nužudymo kaina yra ta, kad jūsų anūkai nekalbės lietuviškai, bet gyvens tūkstantį kartų geriau nei jūs ar jinai yra per didelė? Daugelio emigrantų vaikai ir taip sunkiai kalba lietuviškai.

Pats didžiausias absurdas yra nacionalizmas JAV, tai šalis, kurią sukūrė imigrantai, tačiau dabar jie nori stipriai apriboti imigraciją. Norite vieno imigranto, kuris keičia pasaulį? Elon Musk. Jei nebūtų šito žmogaus, nebūtų Teslos elektrinių automobilių, nebūtų JAV kosminės programos arba galbūt į kosmosą skraidytų kanadiečiai…

Kas gi kitas yra Brexit, jei ne nacionalizmas? Ir kaip britams sekasi? Jų nacionalinio pinigo vertė krito į neregėtas žemumas, daugybė įmonių savo centrinius ofisus iš Londono perkėlė į kitus ES miestus, imigrantai nežino kokia ateitis jų laukia, todėl UK neteks daug pigios darbo jėgos, UK pensininkai bus iškraustyti iš jų šiltų vietelių Tenerifėje. Visa tai skamba kaip viliojantis pasiūlymas ir ateitis, kurioje norėtumėte gyventi?

Pakalbėkime apie Kataloniją. Mano širdis yra su jais. Aš kaip mažos valstybės atstovas, kuri išsivadavo iš milžinės priespaudos noriu, kad jiems pasisektų. Tačiau mano protas yra su Ispanija. Ispanija ne Rusija. Ta prasme, greičiausiai galima rasti daugybę pavyzdžių, kur Ispanija su Katalonija elgiasi taip pat kaip Rusija (teisybės dėlei reiktų sakyti Sovietų sąjunga) su Lietuva ar dar blogiau, bet... Bet pažiūrėkime į vieną aspektą: ispanų algos gerokai didesnės nei lietuvių, o apie rusus iš viso niekas nekalba. Kaip manote, jei Katalonija atsiskirtų jų algos: augtų, liktų tokios pačios, sumažėtų?

Tarkim, Katalonija gauna nepriklausomybę, kas atsitinka? Jie išmetami iš Europos Sąjungos. Gyventojai praranda galimybę laisvai keliauti po beveik visą Europą, net gi tą pačią Ispaniją. Teisybės dėlei, mes irgi praradome galimybę laisvai keliauti į lietuvių mėgstamiausią vietą - Sibirą, girdėjau, kad tautiečiai paliko daug gerų atsiliepimų amžino įšalo žemėje.

Aišku, Katalonija gali sugrįžti atgal į Europos Sąjungą, po kokių dešimt - dvidešimt metų stojimo procedūrų, bet tuomet kokia prasmė tos nepriklausomybės?

Katalonija jau dabar turi savo vyriausybę, todėl čia problemos nebus. Tačiau jie turi įsivesti savo valiutą, sukurti savo užsienio politiką, pasus bei ambasadų tinklą. Galiausiai jie turi įtikinti verslą ir investuotojus, kad netaps Nigerija. Tai padaryti yra sunku.

Blogiausia turbūt tai, kad, jei Katalonija negaus nepriklausomybės, tai liks nepatenkinta visą likusį gyvenimą, tačiau, jei gaus nežinos ką su ja daryti, visai kaip mažas vaikas.

Pasidairėme po pasaulį, pažvelkime į nacionalizmo daigus mūsų pačiu kieme. Lietuviai negali turėti dvigubos pilietybės. Šitą nuostatą mes priėmėme būdami jauni, tačiau praėjus daugiau nei dvidešimt, praktiškai jau trisdešimt, metų nuo konstitucijos paskelbimo, mes tos klaidos taip ir nepataisėme. Kodėl?

Žmonių mes praradome ne tiek ir daug dėl šito įstatymo. Bet skaičius nėra svarbus. Svarbu, kokius žmones mes praradome. Tai žmonės, kurie taip gerai pasirodė kitoje valstybėje, jog gavo jos pilietybę (krepšininkai). Kas geriau gali reprezentuoti Lietuvą, nei žmonės, kurie yra gerbiami kitose valstybėse? Ir mes jiems sakome: ačiū, nereikia?!

Pasas yra labiau simbolinis dalykas, kuris parodo, kad tautos nacionalizmas yra giliai širdyje. Tačiau emigrantai emigruos. Paimkime sterilų pasaulį, sakykime, jog per keletą metų niekas nesikeitė išskyrus vieną dalyką t.y. kainos neaugo, biurokratinis aparatas nedidėjo ir t.t. Keitėsi tik vienas dalykas - gyventojų skaičius t.y. emigrantai emigravo. Ką tai reiškia? Iš pirmo žvilgsnio galima pagalvoti, kad, jei žmonės emigruoja, reikia mokėti mažiau bedarbio, ligos ir kitų išmokų. Bet, kai pažvelgi atidžiau, supranti, jog emigruoja darbingo amžiaus žmonės t.y. tie kurie mažiau išmokų prašo. Lieka pensininkai, kurie pasiima didžiąją išmokų dalį. Gaila neturiu statistikos būtų tikrai įdomu sužinoti kiek išmokų gauna pensininkai procentaliai, 50%? 80%?

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką. Mūsų steriliame pasaulyje gyventojų skaičius sumažėjo, bet biurokratinis aparatas liko to paties dydžio. Ką tai reiškia? Norint išlaikyti tą patį pašalpų kiekį reikia mažinti pašalpų dydį arba didinti mokesčius, norint išlaikyti tas pačias politikų algas reikia didinti mokesčius, nes kur jūs matėte politiką, kuris sutiktų, kad jam būtų sumažinta alga? Kitaip sakant, emigrantai palieka šalį dėl blogo gyvenimo, tačiau tuo pačiu sukuria dar blogesnį gyvenimą likusiems.

Aišku, realus pasaulis gerokai sudėtingesnis, tačiau ta pati problema išlieka. Sprendimas? Emigrantų vietas pakeisti imigrantais, bet ne - Lietuva tik lietuviams.

Emigracija nėra blogas dalykas, jei emigrantai siunčia pinigus atgal į tėvynę, nes šie kelia ekonomiką. Emigrantai iš UK siunčia pinigus į Lietuvą, į jų vietą mes pasamdome ukrainiečius ir taip pageriname dviejų šalių ekonomikas. Nuostabu ar ne?

Lietuvių skaičius mažėja ir tą problemą galima spręsti panašiai kaip kovojama su alkoholizmu: pakelti akcizo mokestį prezervatyvams.

Galbūt nuskambės absurdiškai, bet norint pakelti pragyvenimo lygį Lietuvoje, reikia vieno dalyko (neskaitant to, jog reikia priversti politikus nešvaistyti biudžeto lėšų): pigios darbo jėgos. Taip, jūs perskaitėte teisingai. Lietuviai nėra pigi darbo jėga, Europoje yra pigesnės darbo jėgos. Mano jau minėti ukrainiečiai, taip pat baltarusai.

Jeigu jau pradėjau kalbėti apie užsieniečius, tai didžiausias absurdas yra nenoras parduoti žemės užsieniečiams. Jeigu parduosim žemę, ar jie ją įsiveš? O gal apsitvers ir įsirengs muitinę? Ar Lietuva dėl to taps mažesnė?

Asmeniškai, aš matau tik privalumus, kuo daugiau žemės mes parduosim užsieniečiams, tuo labiau ir daugiau užsienio valstybių bus suinteresuotos ginti Lietuvos nepriklausomybę. Ir nesupraskite to neteisingai. Mažos šalies nepriklausomybė niekam nerūpi, o va jų pačių piliečiai - rūpi.

Pagalvokite kas geriau: būtų nacionalistu užsispaudusiu visą žemę ir nuolatos drebėti dėl kaimyno kvėpuojančio atominiais plaučiais jums į ausį ar pasidalinti žeme su amerikiečiu ir atsipūsti, nes dabar atominis rusas yra ne tik jūsų bet ir Amerikos prezidento problema?

Pabaigoje norėčiau prisipažinti, jog aš nelaikau savęs pasaulio piliečiu, aš laikau save Europos piliečiu. Taip, aš irgi nacionalitas, bet tai pagydoma mažai žingsneliais.

Kritika | Ko rašytojai gali išmokti iš Orvilio? ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(1)