Lituanicon XIX
Visada norėjau sudalyvauti Lituanicon‘e, bet vis galvodavau: „nu jau kitais metais, tai jau tikrai“. Kiti metai kažkaip neateidavo vis... Taigis, nežinau kaip čia atsitiko, bet pagaliau atėjo tie „kiti metai“. Todėl trumpai norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais.
Vieta, laikas, žmonės Viskas vyko Ryšių istorijos muziejuje (Kaune). Vieną iš privalumų laikyčiau galimybę aplankyti muziejaus ekspoziciją. Taip pat daug erdvės, reginiai vyko tiek vidiniame kiemelyje, tiek patalpose. Pagrindinis vietos trūkumas – pats muziejus yra tiesiai už Rotušės, todėl pastoviai pravažiuodavo jaunavedžiai garsiai pypindami ir kartais būdavo sunku suprasti, ką paskaitos pranešėjas sako.
Visas renginys vyko net tris dienas nuo penktadienio iki sekmadienio(0502-0503). Tiesa, dėl įvairių priežasčių aš dalyvavau tik vieną dieną (priežastys prisipažinkit pačios).
Ir paskutinis dalykas šioje kategorijoje – žmonės. Šis mane nustebino labiausiai – jų nebuvo. Ne, ką jūs renginys įvyko, tačiau žmonių nebuvo tiek, kiek aš tikėjausi pamatyti prieš ateidamas. Pagal programą konvento metu vienu metu vyko trys renginiai iškarto. Tai jeigu, tarkim, viena auditorija būna pilna (~20 žmonių), tai kitose tuo metu būna po 3-5 žmones. Aš nežinau, ar čia pas juos tai visada, ar šiemet susirinko jų tiek mažai dėl Gatvės muzikos šventės. Bet jeigu visuomet taip mažai, tai tikrai nereikia organizuoti konferencinių pranešimų, kurių niekas neklausys.
Taigi, ką aš mačiau ir ką aš girdėjau. Pabandysiu sudirbti ir paglostyti įvairių pranešimų autorius.
Literatūrinė mokyklėlė bandantiems plunksną. Dialogo jėga. Paskaitą vedė rašytojas Justinas Žilinskas. Ir kaip sako pavadinimas kalbėjo apie dialogus. Jis trumpai pristatydavo vieną ar kitą dialogo naudą ir tuomet duodavo praktinę užduotį klausytojams. Nors klausytojų buvo apie 20, tačiau praktines užduotis susigundė daryti viso labo tiktai 5 žmonės. Atrodo, naujų rašytojų ši mokyklėlė neišugdys, per mažai studentų buvo. Vis tik aš kai ką ten išmokau. Jeigu darote skaidres su praktinėmis užduotimis, toje skaidrėje kuri pavadinta „užduotis klausytojams“ įsidėkite kokią nors melodiją, trunkančią, tiek laiko kiek jūs skirsite užduočiai. Justinas to nebuvo padaręs, bet labai gerai sukosi iš padėties.
Pakalbėkime apie šios mokyklėlės trūkumus. Pirmas dalykas, kurio aš pasigedau – tai diskusijos. Visi tiesiog sėdėjo ir klausė kaip avelės ir kadangi niekas nieko neklausė, tai aš irgi nedrįsau trukdyti autoriteto. Nežinau kaip kiti, bet aš tikrai bučiau sugalvojęs vieną kitą klausimą, apie tai kada naudoti dialogą, o kada ne.
Kitas dalykas – originalumo trūkumas. Čia akmuo ne į pranešėjo daržą, o į klausytojų. Labiausiai man įstrigo pavyzdys su žmogaus apibūdinimu dialogu, todėl pabandysiu pakomentuoti plačiau.
Veikėją galima pristatyti paprastu aprašymu, detaliai nupasakojant kas jis toks, iš kur jis ir t.t. Arba veikėją galima pristatyti dialogu, kažkas su kažkuo kalbasi apie naujai pasirodžiusį veikėją. Pristatymo dialogu privalumas yra tas, kad veikėjo išvaizdos aprašymas, savybės, pasiekimai gali būti pateikti gandų lygiu ir rašytojas vėliau gali tu gandų ir nepatvirtinti, jeigu jau taip atsitiks, kad jie bus neparankūs.
Taigi, klausytojai gavo užduotį, trumpą inspektoriaus aprašymą parašyta tekstu paversti į dialogą. Atlikus, Žilinskas surinko žmonių parašytus dialogus ir pradėjo juos skaityti. Atsiprašau, nenoriu įžeisi rašiusių žmonių, nes tiksliai neatsimenu viso dialogo, bet viskas buvo maždaug taip: pirmajame viršininkas kalbėjosi su sekretore apie atvykstantį inspektorių iš centro. Antrajame viršininkas kalbėjosi su buhaltere... Išgirdęs tuos dialogus, aš pagalvojau, jog bent vienas galėjo parašyti, kaip pats inspektorius kalbasi su sekretore, kuri tarkim nori jį užlaikyti, kol viršininkas klastoja popierius. Aš labai tikėjausi, kad bent vienas iš 5 ką nors panašaus sugalvos. Deja... Todėl ir sakau, kad mokyklėlė neišaugins naujų rašytojų, per daug jau jie visi panašūs.
Pačią paskaitą vertinu labai teigiamai ir mielai sudalyvaučiau tokioje mokyklėlėje dar kartą.
Kiek fandome yra religijos arba Fantaste, ką tiki?. Pranešimą skaitė Barbora Drąsutytė. Man klausant paskaitą nuolatos sukosi vienas klausimas: kas yra fandomas? Tiesa, kadangi aš truputėli vėlavau, tai galbūt neišgirdau... Vis dėl to koks to termino apibrėžimas?
Pirmiausiai norėčiau pagirti pranešėją už gerai paruoštas skaidres ir už tai kad buvo sugalvojusi užduotis klausytojams, kas jiems leido nepasyviai klausyti, o įsilieti į diskusiją.
Pasakojimas prasidėjo nuo Jėzaus Kristaus ir bandymo apibrėžti kas yra religija. Po trumpo Barboros pasakojimo pirmoji užduotis klausytojams: jūs atskirdote į svetimą planetą, jūsų užduotis apibūdinti ten egzistuojančią religiją, ką darytumėte pirmiausiai? Aišku, pranešėja tokio atsakymo nesitikėjo: pirmiausiai reikia ištirti ar rasė humanoidinė ir jos technologinį lygmenį, po to... Aš nebetęsiu, galiu pasakyti tik tiek: duokit fantastui pačia paprasčiausią užduotį – rezultatai neprognozuojami. Barbora supratusi, kad diskusija eina neaišku kur, bet tikrai ne į tą pusę kur reikėtų, pataisė užduoti: tarkim jūs esate ateivis ir nusileidote į Žemę, porą tūkstančių metų atgal. Galiausiai daugmaž visi sutarė kaip apibūdinti religiją: tam tikrų ritualų kartojimas, kurių nereikia fiziologiniams (išgyvenimo ir t.t.) poreikiams tenkinti. Iš tiesų, religijos apibūdinimą apsunkina tai, kad jinai nebūtinai turi turėti kokią nors dievybę. Dažniausiai visi garbinimai nukreipti į dangų: Saulė, Vėjas, krikščionių Dievas. Tačiau vėl gi tai nėra taisyklė, galima garbinti ir tai kas yra požeme. Dar vienas religijos požymis – kulto vietos. Tiek aš, tiek greičiausiai ir jūs esate pripratę, jog Dievui reikalingos bažnyčios, senovės baltų tikėjime buvo šventi miškai, tačiau ar tikrai tos kulto vietos yra būtinos?
Nuo religijos pereita prie fanų. Ar žinote, kad žodis fanas yra žodžio fanatikas trumpinys? Kaip apibrėžti faną, kokie požymiai? Kodėl religinius fanatikus dažniausiai siejame su teroristais?
Kaip fanų kultūros pavyzdys pateiktas – Star Trek(lt. Žvaigždžių kelias). Visa fanų kultūra labai komercializuota. Fanai perka aprangą, pakabukus, figūrėles ir t.t. (Hanibalo Lekterio gimtinė yra Lietuva, gal reiktų susimąstyti ponai verslininkai?).
Galiausiai pereita prie klausimo: ar fanų klubai ir religinės sektos yra tas pats?(Jezus fan club.) Ar Anoniminiai Alkoholikai yra religinė sekta?(Ar sėkmės mokytojai yra religinė sekta?) Pasvarstykim: jie turi kulto vietą, kurioje renkasi vieną kartą per savaite ir kalba, kažkokias keistas maldas: aš negersiu...
Galutinė išvada: nors fanų klubai, dažnai elgiasi panašiai kaip ir religinės sektos, tačiau panašumas yra tik paviršutiniškas ir tai nėra tas pats. Viena ir kita skiria plona linija.
Pranešimas man labai patiko.
Deivės senovėje, moteriški simboliai ir šiuolaikiniai Deivės garbintojai. Pranešimą skaitė Lina Kulikauskienė. Čia tas atvejis kai reikia sudirbti. Ką aš veikiau toje paskaitoje tikrai nesupratau... Pirmiausiai nesupratau, kokia prasmė išvardinti visą gausybę keistų dievybių pavadinimų, kurių vis tiek niekas neatsimins? Na, aš neužsirašiau, tai negaliu pasakyti nei vieno.(Na gerai vieną užsirašiau dėl viso ko – Aradija, bet kas ji tokia buvo neatsimenu.) Reikia pripažinti, kad apie kai kurias buvo papasakota šiek tiek plačiau. Taip pat buvo paminėti žmonės, kurie tyrinėjo deives, bei jų veikalai.
Skaidrių nebuvo, vietoj jų sukosi daug įvairių paveiksliukų, greičiausiai su įvairiomis deivėmis. Kartais užsižiūrėdavau į gražesnius paveikslėlius ir nelabai girdėdavau, ką sako pranešėja, apskritai nelabai supratau ar turėčiau klausyti panešimo ar žiūrėti į paveiksliukus.
Vis tik kai ką sužinojau. Šėtonas yra moteris (Šis teiginys, turbūt nei vieno vyro nestebina).
Feminizmas prasidėjo nuo religijos. Kai pagalvoji: Motina mūsų, kuri esi danguje arba tavo duktė Jezusa Kristusa... Tai net šiurpas nupurto.
Trash Troopers
Tai turbūt daugiausiai žiūrovų pritraukęs renginys, tuo pačiu sunkiausiai apibūdinimas. Reikia pamatyti, kad suprastumėt kas vyksta.
Pabandykit įsivaizduoti žmones nuo galvos iki kojų apsivyniojusius popieriumi t.y. popieriniais šarvais ir ginkluotus poroloniniai kūjais.
Aišku, jie ten ne madų šou darė. Pats žaidimas labai panašus į regbį, reikia kailinę kepurę, nunešti į priešininko vartus. Bet kaip supratau, tiek žiūrovams, tiek patiems dalyviams, nelabai rūpėjo ta kepurė, o labiau patiko muštynės. Taigi, popieriniai kareivėliai vanojo vieni kitus negailėdami savo įrankių. Įdomu, ar po tokių kovų lieka mėlinės?
Diskusija apie pagoniškus dievus Ši diskusija buvo perkelta iš penktadienio, atsiprašau, gerbiamas, vedėjau vardo neįsidėmėjau. Diskusijos metu buvo bandoma prisikasti iki senovinių baltų dievų ir susieti juos su lietuviška fantastika. Čia teoriškai. Praktiškai visi kalbėjo apie viską ir nelabai aišku apie ką.
Keletas teiginių, kuriuos išgirdau:
Kalba gyva, tol kol gyva jos mitologija. Todėl esperanto mirusi kalba. (Girdėjau gandą, kad vienoje Vilniaus kavinėje meniu pateikiamas esperanto kalba, gal kas nors galėtų patikslinti šią informaciją?)
Religija – tai kaip instrukcija skalbimo mašinai, jinai paaiškina ką daryti, kad tavo skalbiniai (siela) būtų švarūs, tačiau nepaaiškina kaip viskas veikia. Nori paaiškinimų, turi kreiptis į mokslą.
Paskaita apie dievybes, sektas ir panašiai. Paskaitą skaitė Valdas Mackela. Arba aš užsirašiau ne tą pavadinimą arba ta paskaita buvo tik apie paskutinį punktą – „panašiai“.
Savo pasakojimą vedėjas pradėjo nuo begalinio niekada nesibaigiančio ciklo (žiūrėti paveikslėlį) ir žmogaus troškimą gyventi amžinai. Toliau pasakojo apie gyvatės (žalčio), simbolį įvairiose legendose. Turbūt visi puikiai žino, kad žaltys sugundė Ievą, tačiau daugeliu atveju gyvatė (žaltys), vaizduojamas kaip teigiamas simbolis pvz. ant Hermio, dievų pasiuntinio, lazdos buvo dvi apsivijusios gyvatės ir jos reiškė susitaikymą.
Pasirodo, rojuje buvo ne vienas draudžiamas medis, o du. Antrasis – amžinybės. Jeigu Adomas nebūtų sumaišęs, tai galėjo gyventi amžinai. Beje ar žinojote, kad Ieva ir Adomas valgė ne obuolį, o persiką? Na, bent jau taip mano daugelis fantastų.
Keletas klausimų. Jeigu Kristus tikrai buvo Dievo sūnus, tai jis turėjo žinoti, kad Judas jį išduos. Jeigu Kristus žinojo, kad Judas jį išduos, kodėl tuomet jis nieko nedarė? Jeigu Kristus nieko nedarė, dėl to kad taip atsitikti turėjo, tai ar Judas tuomet turėjo laisvą valią? Ar Judas už išdavystę atsidūrė pragare? Jeigu Judas atsidūrė pragare ir neturėjo laisvos valios, ar ne per žiauriai nubaustas nieko nepadaręs žmogus už visos žmonijos nuodėmes? Kristus kentėjo tris dienas už visos žmonijos nuodėmes, jeigu Judas yra pragare ir vis dar kenčia už visos žmonijos nuodėmes, tai gal mes garbinam ne tą pilietį?
Tiesa pasakius, pasakojimas buvo įdomus, tačiau dėl laiko stokos tik paviršutiniškas.
Karo dievas šiandien ir ateityje. Pranešimą skaitė majoras Albertas Dusevičius. Pirmiausiai majoras parodė nedidelį video iš karo Irake, reikia pripažinti, jog kai kurie vaizdeliai buvo tikrai labai šokiruojantys ir visai neetiški. Vėliau vyko trumpa diskusija apie pagrindines priežastis, verčiančias žmogų kariauti. Albertas iš karto pastebėjo, kad popierinių kareivėlių (trash troopers) kovos sutraukė labai daug žmonių, aišku, tai ne tikra kova, bet vis tiek tam tikras agresijos pasireiškimo būdas, kodėl jis taip traukia žmones?
Ar žinojote, kad senovės gladiatoriui nukauti vieną priešą kainavo 70 dabartinių centų, o amerikiečiui nukauti vieną talibą 14.000 dolerių? Per ilgus amžius vieną dalyką žmonės ištobulino gerai – žudimo technologijas. Kai girdime padavimus apie senovės baltų dievus, tarkim Perkūnas galėjo laidyti žaibus į blogus žmones ir juos žudyti. O gal Perkūnas tai tik ateities žmogus praeityje? Dabartiniai kariai, gali labai tiksliai pataikyti iš didelių nuotolių. Kiekvienas ginklas parduodamas su lazeriniu taikikliu, norint nušauti žmogų už 400 metrų, nereikia įgūdžių. Dabar kiekvienas gali būti pusdievių.
Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą. Ar tai reiškia, kad žmogui iš Dievo atiteko noras valdyti kitus?
Ir pabaigai turiu pasakyti, jog visi fantastai turėtų laukti naujos fantastinės knygos „Perkūno karys“, apie kareivio Barto nuotykius dabartyje ir senovės Lietuvoje.
Pasakojimas man labai patiko.
Dabar apie tai ko nesupratau.
Furor Games
Įsivaizduokit ant didoko virtuvinio stalo uždėtas landšaftas su įvairiais objektais (objektai priklauso nuo to kas jums labiau patinka elfai ar kyborgai): kalnais, transportiniais konteineriais. Iš abiejų pusių išrikiuojami kariai.
– Ar aš galiu į tave šauti?
- Jeigu matai, tai gali.
Žmogus pritupia iki kareivėlių lygio ir pareiškia:
- Matau
Tuomet jis išsitraukia rulete su metru ir pamatuoja atstumą, vietoj centimetrų užrašytos kažkokios keistos raidės.
- Keturi
- Tai bus penki minus du plius trys.
Tuomet žmogus rita kauliukus, o antrasis nuiminėja savo kareivėlius nuo stalo.
Vat šito dalyko aš niekaip neįkirtau.
Klausykit, jūs ką kompiuterių nematę? Jie užima mažiau vietos ir pasaulius gali pasiūlyti įvairesnius. Nereikia nieko matuoti, nereikia nieko skaičiuoti, nereikia atsiminti gyvybių skaičių... Rimtai nesuprantu.
Taip pat sužinojau, kad lenciugas gali būti labai universalus prietaisas. Tarkim jeigu norite sužinoti oro prognozę.
Tai tiek dalykų aš mačiau per vieną dieną. Linkėjimai visiems seniems ir naujiems pažystamiems, bei žmonėms, su kuriais nespėjau susipažinti.