Norėčiau pasidalinti savo mintimis iš kažkada senai skaitytos knygos Ko imtis, kai norisi daryti viską. Šitas tekstas yra knygos turinys perkoštas per mano suvokimo prizmę.
Žmones galima suskirstyti į dvi grupes: specialistus ir žvalgus.
Vakar kalbėjau apie vienatvę, šiandien norėčiau pakalbėti apie visiškai priešingą dalyką – draugystę. Aš ir pats dažnai užmirštu svarbiausius dalykus apie ją, todėl pagalvojau, kad praverstų vieną kartą užrašyti.
Kas tau yra draugystė?
Dabar yra vasara. Laikas, kai malonu išsidrėbti krūmo pavėsyje ant žolės. Šiandien šilta, bet ne beprotiškai karšta. Jaukiai šilta. Kažkur toli už nugaros girdisi automobilių triukšmas, nes mes vis dėl to mieste, tačiau kiek tolėliau priešais akis tik tekantis vanduo. Kairėje pusėje kompanija triukšmingai žaidžia su kamuoliu, dešinėje – vaikai pliuškenasi vandenyje. Taip, tai vasara.
Gavau klausimą: kaip komiksų kūrimas pakeitė mano gyvenimą? Pirmoji reakcija buvo nepakeitė, bet vėliau pagalvojau, kad galbūt žmogus norėjo užduoti nevisai tokį klausimą. Galbūt jis norėjo paklausti: kaip tu tai padarai?
Kai buvau vaikas, daugybę laiko praleidau žiūrėdamas per televizorių rusiškas laidas. Ne todėl kad man tai labai patiko, tiesiog nelabai turėjau iš ko rinktis. Vėliau mokykloje turėjau privalomas rusų kalbos pamokas, tačiau tiek mokytoja, tiek aš į viską žiūrėjom gana atmestinai.
Įdomiausia, jog šiandien gana be didelių problemų aš galiu žiūrėti filmus, laidas rusų kalba, tačiau, jeigu reikia, skaityti nesugebu...
Be abejonės skirtumas tarp to kaip mokosi mažas vaikas ir suaugęs žmogus egzistuoja. Ir, kadangi, jau niekaip netapsime maži...
Kiek anksčiau kalbėjau apie patarimus norintiems rašyti. Dabar pakalbėsime apie mitus, kuriuos prisigalvoja įvairūs žmonės.
Daugelis iš jūsų greičiausiai jau pasirinkote savo mėgstamą sritį ir turite darbą. Tačiau šiandien aš norėčiau pakalbėti ne apie konkrečią profesiją bet... pavadinkim tai gyvenimo būdu, nes geresnio apibūdinimo tam nesugalvojau.
Susidarė tokia keista situacija. Žmonės, kurie prieina prie varpinės skambina pavojaus varpais, kad lietuviai tampa vis mažiau raštingi, abitūros egzaminuose daugėja klaidų. Kiti žmonės, prieinantys prie kitos varpinės skelbia apie popierinių knygų mirtį. Tačiau žmonių norinčių parašyti knygą skaičius rodos nemažėja.
Pažiūrėkite pavyzdžiui Tūkstantmečio vaikus, penktokų kategorijoje vos ne kiekvienoje laidoje pamatysite po du vaikus norinčius parašyti knygą. Aišku, vaikai užauga ir supranta, jog rašytojas nėra profesija ir tarp vienuoliktokų, dvyliktokų per visus finalus greičiausiai neatsiras nei vieno žmogaus su tokiais norais.
Tačiau ką daryti, jeigu tu neišaugai? Ir tas noras spaudžia smegenis?
Galbūt aš gyvenu kaime, tačiau nesu nei karto girdėjęs, jog būtų rengiamas seminaras norintiems tapti rašytojais. Žurnalistams – taip, prašom. Rašytojams? Hm... Tarsi įmeta į vandenį ir jeigu išplauksi – esi talentingas, o jeigu ne susitiksime sudužusių svajonių uoste prie alaus bokalo.
Mano sakvojaže viso labo viena knyga, todėl aš nesu labai kvalifikuotas dalinti patarimus, tačiau, kadangi, grandai, kuriems lenkiasi visa tauta nedalina, tai pamėginsiu aš.
Jeigu kas nors tikėjosi, jog čia kalbėsiu apie tai kaip blogai yra kompiuteris, tai jums teks nusivilti, nors paminėsiu televizorių ir telefoną ne vieną kartą. Mano problema su minėtais daiktas gali pasirodyti jums visai netikėta.
Turbūt visi esate girdėję pigų anekdotą, jog vyro gyvenimas susideda iš trijų etapų: kai tiki Seniu Šalčiu; kai netiki ir kai pats juo tampa. Kalbant ne taip banaliai galima sakyti, jog kiekvieno žmogaus gyvenimas susideda iš trijų etapų: vaikystės, paauglystės ir brandos (dar yra senatvė, marazmas ir mirtis).
Šiandien norėčiau pakalbėti apie IT specialisto gyvenimo etapus, tuos dėsningumus pastebėjau virtualiai sekdamas savo kolegas.