Visą gyvenimą galima būtų padalinti į turėčiau daryti ir jau padariau. Nėra tokio dalyko kaip darau dabar, nes jeigu iš tiesu esi rimtai užsiėmęs, tai aplinkinis pasaulis tau neegzistuoja.
Ar pastebėjai, jog turėčiau daryti labai retai virsta jau padariau? Kodėl?
Sako, ko išmoksite ant pečių nenešiosite. Bet aš jums turiu kitą įdomią mintį pamąstymui. Tai ką užmirštate yra daug svarbiau, nei tai ką atsimenate. Tai ką užmirštate daug stipriau lemia kokia asmenybe tapsite, nei tai ką atsimenate.
Kiek anksčiau aptarėme tikslų pasiekimą, dar laikas pakalbėti dar vienu labai svarbiu, susijusiu klausimu: skelbti savo tikslus visiems ar ne? Kaip manote jūs? Kuris variantas jūsų nuomone padės pasiekti tikslo greičiau?
Jeigu neturite savo gyvenimo plano, tai kiti žmonės turi planą jūsų gyvenimui. Banali mintis, bet labai teisinga. Jeigu jūs neturite savo plano, kiti žmonės suplanuos už jus. Aplinkui tiek daug protingų žmonių geriau už jus žinančių, kas jums yra gerai, ką jūs turėtumėte būtinai padaryti, ko jūs norite... Rimtai?
Šiandien norėčiau pasidalinti savo tikslų pasiekimo metodika. Jinai nėra geresnė už bet kurią kitą metodiką, kurios aprašymą galite rasti internete.
Esi unikalus? Deja, turiu tave nuvilti: tu toks nesi. Galbūt tau mama sakė: tu esi vienintelis, unikalus ir nepakartojamas? Melavo. Tu nesi nei unikalus, nei nepakartojamas. Nors galbūt esi vienintelis jos vaikas. Ar ir šituo klausimu melavo?
Aš nesu didelis visokių dešimtukų mėgėjas, todėl ir pats jų dažnai nerašau, bet šiandien norėčiau pasidalinti savo pastebėjimai apie idėjas.
Šiandien norėčiau pakalbėti apie du verslumo skatinimo renginius vykstančius Lietuvoje, žinau, kad tai du labai skirtingi renginiai, bet pagalvojau, jog jie labai gerai iliustruotų diskusiją pradėtą temoje verslininkas ar entrepreneris?
Anglai turi du žodžius businessman ir entrepreneur. Pirmasis lietuviškai išsiverčia kaip verslininkas, o antrajam kalbininkai nesugalvojo atitikmens, todėl teks palaužyti liežuvį lietuvinant anglišką griozdą.
Šiandien norėjau pasvarstyti kuo pirmasis ir antrasis žmogus skiriasi. Šis įrašas remiasi Bo Peabody mintimis išfiltruotomis per mano pasaulio prizmę.
Aš savo CV esu įrašęs: Ekspromtu pasakoju įtikinimas istorijas ir jeigu darbdavys moka skaityti, tai perskaitęs mano CV iki galo, visuomet užkliūna už to sakinio tarsi už nematomo laiptelio.
Tuomet jis pakelia savo galvą ir protingo spanieliaus žvilgsniu nužvelgęs mane taria mirtiną frazę: Papasakok man ką nors. Tuomet stoja penkių minučių nejauki tyla, kurios nedrumsčia net musių zyzimas. Galiausiai tylą ten man nutraukti klausimu: Ką jūs norėtumėte išgirsti? Po ilgo apmąstymo, dėl kurio kaktoje atsiranda kankinančios raukšlės - požymis, jog čeinykas neverda, darbdavys pasiduoda: Nežinau, ką nors...
Šiandien norėčiau pakalbėti apie baimes. Kadangi esu prikišęs nagus prie įvairiausių dalykų, tai kalbėsiu apie vieną baimės sritį, kurią bendrąja prasme galima įvardinti kaip – viešumas ir jos atspindžius įvairiausiose vietose įvairiosiomis formomis.
