Ar įmanoma virtuali meilė?
Nenoriu jūsų nuvilti, bet, deja, taip.
Jau senokai norėjau parašyti apie pyktį, bet taip jau gavosi, kad rašau apie meilę... Tiesa, pasakius skirtumas čia tik nedidelis, tai tik jausmai. Jau girdžiu kažkas rėkia: „Tu gal aklas jeigu tau meilė ir pyktis yra tas pats?“. Sakoma nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis. Tai tik jausmai.
Pradžiai norėčiau jums užduoti klausimą: kokios spalvos yra žingsniai? Pamąstykite gerai. Jūsų atsakymas greičiausiai skamba maždaug taip: „NePo, tu gal iš kosmoso?“ (Jo, vakar nusileidau iš Marso). Na gerai, nei žingsniai, nei ėjimas negali turėti spalvos. Daiktai ir įvykiai irgi neturi turi spalvų ir nesukelia emocijų, emocijas jiems suteikiame mes patys. Galbūt jums teko girdėti kažką panašaus: „Pažiūrėk, tas vyras eina kaip moteris (arba gėjus)“. Visai nesvarbu, jis eina kaip moka, tačiau reikšmę tam visam ėjimui suteikiame mes patys, mes į tai kreipiame dėmesį, o ne jis, ne tas žmogus (Em... joa... pasižiūrėti į save einantį gana sudėtinga). Galima sugalvoti šimtus panašių pavyzdžių, kuriuos mes interpretuojame taip kaip norim. Pavyzdžiui jeigu aš pamatau iš priekio ateinančią besišypsančią merginą, aš taip pat po to einu šypsodamasis, aš tikrai nežinau, kas dedasi jos galvoje, galbūt jinai juokiasi iš to, jog mano batai (ar kas nors kitas) atsirišę, bet šypseną, jos veide aš interpretuoju, kaip gerą nuotaiką, kuri persiduoda ir man. Pažvelgęs į laimingą žmogų aš irgi pasidarau laimingas, net jeigu tas žmogus nieko nepadarė, nes visa tai tik mano emocijos.
Koks tai jausmas virtuali meilė? Nežinau, gal kas nors galėtų papasakoti?
Prieš beveik metus laiko aš rašiau, kad virtuali meilė egzistuoti negali. Tiesa, pasakius aš vis dar pritariu visoms tenai išsakytomis mintimis. Juk tai kvaila, jeigu kas nors parašo dvitaški ir skliaustą, mes žinome, kad tam žmogui linksma ir mes galim juoktis. Ar tikrai žinome? Juk, savo jausmus galima užmaskuoti, savo žinių trūkumą galima pašalinti Google ir kitų šaltinių pagalba... Balsas gali išduoti (bet nebūtinai) jausmus, tačiau tekstas, tikrai jūsų niekada neišduos, galit rašyti ką norit. Tai kokia prasmė? Kodėl? Kodėl? Kodėl, pamatę dvitaški ir D, mes manome, kad tam žmogui labai juokinga? Negi mes tapome robotais, besielgiančiais pagal ženklus, duodamas komandas? Tampomomis už virvučių lėlėmis?
Jeigu gauname žinutę, nuo žmogaus kurį priskyrėme kategorijai „brangus“ ir jis žinutę pabaigia dvitaškiu ir D, tuomet ir mes jaučiamės laimingi, o jeigu kokiu nors kitu simboliu - galim pasijausti nelaimingais. Kvaila.
Ankstesniame savo straipsnyje rašiau, jog tik nepilnamečiai gali užsikrėsti virtualia meile (beje, norint įsitikinti, kad tai įvyksta gana dažnai užtektų paskaityti kriminalinės kronikos ir pikantiškas naujienas), deja, reikia pasitaisyti, čia amžius neribojamas. Kodėl žmonės nesprendžia savo problemų ir bėga į internetą? Jeigu sąžiningai, tai jie bėga ne į internetą, bet į savo fantazijų pasaulį (patys to nesuprasdami) ir gyvena jame. Tačiau kažkada ateina laikas, kai fantazijų pasauliui tenka susidurti su realybe ir daugeliui tenka nusivilti. O kas tuomet? Trukt už vadžių, vėl iš pradžių, vėl į pažinčių svetainę ir vėl viskas iš naujo? Dažniausiai, tiesa, kai kurie po kokio penkto karto pasimoko... Bet tokių aiškiai mažuma, kitaip pažinčių svetainės nebūtų tokios populiarios.
Ir vis dėl to koks tai jausmas virtuali meilė? Bandžiau sugalvoti kokį nors gražų palyginimą, į galvą atėjo sojos miltai. Jeigu jums nepatinka jautienos kepsniai, galite pabandyti sojos kepsnius. Išvaizda panaši, o daugiau?
Turbūt geresnis palyginimas būtų kaip hamakas ir lova. Ar jūs visą gyvenimą norėtumėte miegoti hamake? Hamake, nupintame iš retų jūsų iliuzijų ir virtualių žinučių tinklo? Hamake, kuriame kiekvienas jūsų pasijudinimas, sukelia siaubingus siūbavimus ir tai nebūtinai turėtų būti malonu. Hamake, kuris pririštas, kažkur virš žemės (jūsų iliuzijų pasaulyje) ir niekada nežinai, ar kuri nors jį laikanti virvė nenutruks, tuomet jums tektų skaudžiai tėkštis į žemę (realybę, tiesą).
Tai kaip?