Ar Kalėdas sutikote namie?
Žinau, Kūčios yra šeimos šventė. Kalėdos yra daug laisvesnė šventė, galima su draugais ir po 100 gramų pakelti. Bet šis pasakojimas ne apie šventes, šis pasakojimas apie namus. O gal greičiau apie žmogaus namų paiešką.
Vienas humoristas yra pasakęs: Mano namai yra ten kur aš pasikabinu skrybėlę. Praktiškas požiūris. Deja, aš skrybėlės neturiu, taip kad savo namus reikia kažkaip kitaip surasti.
Galbūt visą pasakojimą pradedu ne nuo to galo. Kartą perskaičiau Juliaus Pankausko žodžius: Net ir parvykę paviešėti į tėvų namus, kur kadais buvo taip miela, gera ir jauku, ilgai neužtrunkame, nes jau turime susikūrę savo komforto zonas su visais jose esančiais pranašumais ir patogumais, kad ir kokie jie šiandien būtų. Ir tie žodžiai mane privertė susimąstyti. Visas teorijas geriausiai patikrinti praktiškai. Grįžęs į savo tėvų namus supratau, kad jis velniškai teisus.
Žinot, aš ten praleidau... em... tarkim daug laiko. Ten vis dar tas pats kambarys. Ten vis dar tie patys F1 plakatai ant sienų. Ten vis dar tie patys baldai. Tas pats rašomasis stalas, prie kurio aš dariau ne vienus metus namų darbus. Ta pati lova. Bet dabar miegoti kieta ir nepatogu. Ten vis dar pilna mano daiktų (jeigu kam įdomu > 200 knygų, kaktusas, pliušinis šuo...). Jeigu juos visus reiktų pasiimti su savimi... Nežinočiau kur dėti. Bet tai jau ne mano kambarys, jame kažko trūksta. Manęs? Mano kvapo ore? Mano energijos prisisiurbusios kiekviename daikte? Nežinau. Bet kiekvieną kartą parvažiavęs aš nesijaučiu tarsi grįžčiau namo. Taip, aš vis dar turiu raktus, bet vis tiek jaučiuosi svetimas.
Keista. O gal taip būti ir turėtų?
Dar keisčiau skamba mamos klausimas: kada grįši namo? Kai turėsiu namus, tuomet ir grįšiu. Mano drabužiai, mano daiktai, bet ne mano kambarys, ne mano namai. Aš negrįšiu. Sako svečiuotis dažnai yra nemandagu. Galbūt. Galbūt ne. Bet juk visa tai tikrai ne apie mandagumą. Tai apie džiaugsmą. Svečiai... apsilankymas svečiuose turėtų būti džiuginantis dalykas. Kai apsilanko namuose svečiai, juk visos pakampės būna iššluojamos, stalas nukraunamas vaišėmis... Tęsti? Manau, neverta, visi esate turėję svečių ir žinote kaip stengėtės susitvarkyti namus, kai į juos pažadėjo užsukti svečiai. O kai svečiai užsuka per dažnai, staiga jų reikšmingumas mažėja. Staiga pradedame nebesistengti, jie vis tiek ateis.
Yra ir kita medalio pusė. Patys eidami į svečius, juk puošiamės, pasipudruojam nosytę, pasidažom lupytes. Tačiau kuo dažniau lankome vieną žmogų, tuo mažiau dedame pastangų jį nustebinti, pradžiuginti... O kam, sueis ir taip...
Kažko trūksta ar ne? Nebelieka tos išpūstos svečių ir viso apsilankymo auros. Pakalbėsim apie politika, dienos problemas, nu kaip visada.... O gal neverta? Gal tuomet neverta eiti į tokius svečius?
Atsiprašau, biški nuklydau. Ten nėra mano namo. Tai kur mano namai? Ten, kur aš miegu? Ten, kur aš pasidžiaunu kojines? Laikinai – taip. Laikinai... Bet tos sienos nepriklauso man, čia nekaba mano plakatai, čia nėra daug mano daiktų... O kas bus tuomet kai baigsis nuomos sutartis? Kitas stogas? Kitas adresas? Kitos sienos? Ir vėl be namų? Gerai, seniau buvo indėnams, susipakuoji savo vigvamą ir keliauji kur šilčiau... Bet mes lietuviai, ne klajokliai, mums reikia stogo, mums reikia namų į kuriuos galėtume sugrįžti. Į kuriuos norėtume sugrįžti. Į kuriuos būtų miela sugrįžti.
Kai pagalvoji, neturiu kur grįžti, neturiu kur pasislėpti. Na gal tik laikinai.