Auksinis pavadėlis

Kažkada turėjau šuniuką. Mielas padaras. Kai išeidavom pasivaikščioti, jis visuomet būdavo prisegtas ant trumpo pavadėlio, kad nepabėgtų ir nekvailiotų. Kita vertus tas mūsų vaikščiojimas žiūrint iš šono turėjo atrodyti truputėli keistai ir juokingai. Jis tempdavo, o aš sekdavau paskui. Dažniausiai. Bet ne visuomet. Kartais aš norėdavau nueiti į kokią nors konkrečią vietą, tuomet jis galėdavo spyriotis ir tampytis, bet vis tiek eidavome ten kur noriu aš.

Mielas padaras.

Šuns ir šeimininko santykiai labai gerai iliustruoja viršininko ir darbuotojo santykius. Kiekvieną dieną darbuotojas ateina į darbą ir gali daryti ką nori, kol daro tai ką privalo padaryti. Tol kol viršininkas patenkintas jo rezultatais. Kai viršininkas pamato, jog rezultatai kažkokie įtartini, ką daro? Timptelį už pavadėlio. Liaudiškai tariant kviečiasi ant kilimėlio.

Mielas padaras. Grįžti namo ir šuo vizgina uodega, džiaugiasi tave matydamas. Ateini į ofisą ir visi sveikinasi su viršininku džiaugiasi jį matydami.

Numeti algą, tai jis šokinėja iš džiaugsmo, griebia ir bėga į savo vietą. Ar aš parašiau algą? Turėjo būti kaulą. Šuniui gerai, nereikia niekuo rūpintis, sukti galvos, jis turi stogą, gauną maistą, jis niekada neklausia ir nesusimąsto iš kur maistas atsiranda. Su darbuotoju lygiai tas pats. Jis turi stalą ir gauna algą, bet niekuomet neklausia iš kur tie pinigai atsirandą. Darbuotojas turi socialines garantijas ir iliuzija, kad kada nors gaus pensiją, kurios jam užteks pagyventi likusius metelius.

Mielas padaras tas darbuotojas.

Visa bėda, kad nesvarbu ar tu šuo ar tu darbuotojas, grandinė, net jei ir nematoma arba labai ilga, reiškia tik vieną dalyką – kitame grandinės gale rasi šeimininką. (Jeigu netyčia radai šunį, vadinasi ne į tą grandinės dalį patekai.) O jeigu yra šeimininkas, vadinasi jis bet kuriuo momentu gali truktelti grandinę ir pasakyti: fuu, negalima, į kampą, į būdą .

Man visiškai nesvarbu grandinė iš virvės ar iš aukso, grandinė yra grandinė. Atkleisiu jums vieną paslaptį, net jeigu grandinė iš suvyta iš siūlų, jos nutraukti neįmanoma. Grandinės tvirtumas priklauso nuo darbuotojo veislės. Paprastam darbuotojui galima padaryti grandinę ir iš popieriaus, tuo tarpu direktoriui grandinės jau reikia iš metalo pvz. sidabro. Visai ne todėl, kad popierinę jis nusitrauktų, o todėl, kad gražia grandine galėtų pasipuikuoti prieš kitus. Grandinė - tai statusas. Mūsų visuomenėje taip jau priimta, kad kuo geresnės kokybės grandinė, tuo labiau tu esi gerbiamas žmogus.

Ką tu darai? Nedirbi?!.

Tiesa, žmogus ne šuo ir yra net gi vienas labai didelis skirtumas. Ar matėte laisvus šunis? Bukim sąžiningi, laisvi šunys – tai valkatos. Jie eina kur nori kada nori, bet valgo tai ką randa prie konteinerių ar panašiose vietose, o nuo lietaus slepiasi po medžiu ar automobiliu. Niekada nenorėčiau patekti į tokią padėti, tačiau žmogus ne šuo. Laisvas žmogus tikrai ne tas, kuris maisto ieško konteineryje. Tačiau laisvas žmogus gali eini kur nori, kada nori. Tik vienas klausimas, kaip mums gyvenant vergų visuomenėje pamatyti tokį žmogų?

Jūs galite pasakyti, nu ir kas, man gerai taip kaip yra, grandinė manęs nesmaugia. Žinot, jūs galite neabejoti, jog šeimininkui irgi gerai, vakar jis nusipirko geltoną Lamborghini. Pats mačiau. Taip, žinau, automobilis tik daiktas ir jis nedaro žmogaus laimingo. Bet už kieno pinigus šeimininkas nusipirko tą automobilį?

Pašnibždėsiu į ausį: atsarginis ratas, priekinis kairys žibintas, vairas ir dešinys saugos diržas priklauso būtent jums. Tai kaip?

Visi taip daro, nepasiteisinimas. Na... ir aš taip darau, bet aš nesiteisinu ir taip, tai dar vienas pasakojimas apie žiurkių lenktynes, tiesiog dabar aš sėdžiu prabangesnėje vietoje ir vaizdas man atsiveria daug geresnis.

Brukštelk žinutę