Darbas ir vergija

Tai galima vadinti antra dalimi straipsnio Darbas ir gyvenimo prasmė, šis kaip ir pirmasis yra įkvėptas Malcom Gladwell knygos Išskirtys: sėkmės istorija.

O dabar netikėtas klausimas: kokias patarles dažniausiai jūs naudojate? Kokias patarles dažniausiai naudoja jūsų giminė, aplinka, draugai?

Tipiška rusų baudžiauninko patarlė:Ko Dievas neatneš, to žemė neduos. Tipiška kinų kaimiečio – ūkininko patarlė: Jei žmogus sunkiai dirbs, žemė nebus tingi. Kaip atsirado toks skirtumas?

Tiek Kinijoje, tiek Rusijoje buvo privilegijuotoji klasė, kuriai priklausė visos žemės, tiek Kinijoje, tiek Rusijoje buvo vargšų klasė, kuri realiai nieko neturėjo, tačiau Kinijos žemvaldžiai elgėsi kitaip su savo valstiečiais, nei Rusijos bajorai ir ne todėl, kad kinai protingesni už rusus, o dėl labai įdomaus dalyko – ryžių.

Apie ryžius reikia kalbėti kaip apie išlepintą vaiką. Kad derlius būtų geras, reikia laiku pasodinti, laiku nuimti derlių. Kad vandens būtų ne per daug ir ne per mažai. Kad trąšų būtų ne per daug ir ne per mažai. Kad saulė per daug neperkaitintų. Kad piktžolės derliaus nesunaikintų. Norėdamas, kad derlius būtų geras turi būti ryžiu lauke, praktiškai visus metus. Tai labai sunkus ir varginantis darbas. Ar įmanoma priversti baudžiauninką dirbti gerai su botagu? Ne. Vienintelė priežastis, dėl ko žmogus tą darytų – jam turi rūpėti. Darbas, kurį jis daro, turi būti prasmingas.

Tai ką darė kinų žemvaldžiai? Jie imdavo fiksuotą mokestį visiškai nepriklausantį nuo derliaus. Jeigu metai sėkmingi visas viršus lieka ūkininkui, ką jis su juo darys, asmeninis ūkininko reikalas. Galbūt šeimą sočiau pamaitins, o galbūt iškeis į kitus daiktus pagerindamas savo gyvenimo sąlygas. Jeigu metai nesėkmingai... Ką gi yra labai rimta priežastis pasistengti, kad jie būtų sėkmingi.

Yra paskaičiuota, jog tipiškas kinų ūkininkas dirbdavo 3000 valandų per metus, tai būtų daugiau nei 8 valandos kiekvieną dieną. Ir kai aš sakau kiekvieną, tai be jokių švęsk sekmadienį. Ar baudžiauninkai dirbo sunkiai? Galbūt dar sunkiau? Dokumentuose užfiksuota, jog tipiškas prancūzų kaimo valstietis dirbdavo 1200 valandų per metus t.y. net 2.5 karto mažiau. Ar jaučiate skirtumą? Kai pirmą kartą pamačiau šiuos skaičius mane šokiravo.

Ar baudžiauninkai tinginiai? Nenorėčiau jų kaltinti be reikalo, jie tiesiog neturėjo motyvacijos. O iš kur bus ta motyvacija, jeigu jų visą derlių pasiimdavo feodalas? Galima net gi sakyti, jog čia galiojo atvirkštinė Kinijos sistema, baudžiauninkas gaudavo fiksuota atlygį, kad nenumirtų, o visą derlių pasiimdavo feodalas.

Mes (ne savo noru) ilgą laiką priklausėm carinei Rusijai ir baudžiava paliko gilų įspaudą mūsų kultūroje. Mūsų visa literatūros klasika yra apie baudžiavą, vargšus, slunkius valstiečius (bei katyčių ir šuniukų žudymą, bet čia atskira tema). Ar mes galim užsimerkti ir apsimesti, jog viso to nebuvo? O galbūt ta praeitis įtakoja mūsų dabartį daug stipriau nei mes kada nors pagalvojome?

Turbūt nekartą teko girdėti, jog lietuvių produktyvumas/našumas yra mažiausias visoje Europoje. Kas dėl to kaltas? Ar darbdaviai, todėl kad nori išnaudoti darbuotojus lyg vergus, išsunkti iš jų paskutinius gyvybės syvus? O galbūt mes patys, eiliniai žmogeliai į darbą žiūrintys tarsi į lažą?

Galbūt ta baudžiauninko filosofija nesąmoningai persiduoda iš kartos į kartą neleidžia mums prisitaikyti šiuolaikiniame pasaulyje?

Koks yra didžiausias palinkėjimas tėvų savo vaikams? Įsidarbink valstybinėje įstaigoje, darbas ne per daug sunkus, penktą valandą gali eiti namo ir pensija garantuota...

Jums turbūt jau kurį laiką galvoje kirba klausimas: o kiek laiko darbe praleidžia tipiškas lietuvis. Ką gi paskaičiuokime: šie metai turi 366 dienas, dešimt valstybinių švenčių per kurias nedirbama, 52 savaitės, kas reiškia atitinkamą skaičių šeštadienių ir sekmadienių, kiekvienas žmogus gali pasiimti 28 kalendorines (arba 20 darbo dienų) atostogų. Taigi, gauname kad šiais metais statistinis lietuvis turėtų dirbti 232 dienas, padauginam iš 8. Iš viso statistinis lietuvis šiais metais dirbs 1856 valandas. Kad ir kaip be žiūrėtum, tai artimiau prancūzų baudžiauninkams, o ne kinų valstiečiams.

O jeigu mes prieš du šimtus metų būtume auginę ryžius, ar dabar darbe praleistume daugiau laiko?

Atsakymo aš neturiu. Mes tikrai negalime išbraukti savo kultūros, praeities, tačiau neturėtume būti jos įkaitais. Yra apie ką pamąstyti. Tikiu, jog jeigu atrastume darbe (kad ir ką dirbtume) prasmę ir džiaugsmą, mūsų produktyvumas stipriai šoktelėtų.

Problema tikrai ne motyvacinės priemonės, kurias siūlo darbdaviai. Problema – tos, kurių jie nesiūlo. Problema ir mūsų pačių požiūris į save. Mūsų pačių susikaustymas, baimė prarasti tai ką turim, baimė suklysti. Prievaizdai su bizunais jau senai nebestovi už nugaros, tačiau mes vis dar bijome pažvelgti per petį, susikūprinę laukdami aštraus skausmo, kurį patirdavo mūsų proprotėviai, kai botagas intymiai paglostydavo jų nugarą.

Brukštelk žinutę