Pykti nėra ko. Bet nuolat skaityti tą patį požiūrį akcentuojančius įrašus ir dargi visokiais eksperimentiniais būdais išgautas reakcijas darosi nuobodu. Štai dėl to tikrai galima nebeskaityti. Kiek galima apie tai, koks daugumos gyvenimas neteisingas, kaip visi turėtų viskuo džiaugtis ir rankom ploti, o ne kažkuo skųstis, kažkuo būti nepatenkintiems, kaip visi turėtų būti kaip NePo? Toks požiūris iš esmės ne ką labiau skiriasi nuo šešiolikmetės blog'o, kuriame visas pasaulis pateikiamas per absoliučios beprasmybės prizmę. Ne viskas yra taip, kaip tu matai, ir žmonės skirtingi. Su savo mintimis, su savo jausmais, su savo patirtimi ir požiūriu. Gali su tuo kovoti, gali tai priimti.

Žmonijos idealai, apie kuriuos mes skaitėme arba girdėjome jaunystėje, tarsi pasislėpė giliausioje oloje ir užmigo letargo miegu. Rodės, visi serga susirūpinimo ir uždarumo liga. Dabartinis žmogus nesupranta savęs ir nenori suprasti kitų. Visko pertekęs turčius pasinėręs tik į savo niekingo "aš" reikalus, o dėl to visą laiką jį graužia į panieką panašus nerimas, kad kažko tūksta; varguolis iš visų jėgų velka savo skudurus ir beprasmiško gyvenimo naštą. vidutiniokas nepaliaujamai supasi tarsi sūpuoklėse tarp gyvenimo ir mirties, o pačios prieštaringiausios aplinkybės nuolat iškrečia jam piktų pokštų. visur matai baimę, abejones, nepasitikėjimą, visur viešpatauja melas ir apgaulė. Gyvenimas nesutvarkytas, ir niekas nesijaučia saugus, lyg gyventume ant parako statinės. Vedami savisaugos instinkto, žmonės elgiasi kvailai kaip stučiai, ir juokingos jų pastangos kabintis į sutrūnijusį visuomeninio gyvenimo skeletą, kad nenuriedėtų į bedugnę. Niekam į galvą neateina, kad reikia, sutelkus jėgas sąmoningai laužyti tą negyvą skeletą ir jo vietoje sukurti kitą, kuriame pulsuotų gyvybė.

O taip yra todėl, kad lietuviai turi mažos valstybės kompleksą. O ir dabar, parašydamas šitą straipsnų(?) patvirtinai tą tendenciją. Patvirtinau ir aš, kadangi nepagailėjau laiko ir va kritikuoju. Taigi, galima tiesiog nesigilint, būt laisvu žmogumi ir nematyti tokių ,,smulkmenų''. Nors..laisvas žmogus nebijos ir pasisakyt už save prieš ,,dėmesio ištrokusių'' minią..Tai išiena, kad kritikuot reikia. Bet ir vėl, manau, kad Lietuvoj yra nemaža dalis gerų žmonių. Ir vis atrodo, kad be gilesnio sukrėtimo, jų sk mažėja. O karo kaip ir nesinori. Noris, kad suvokimas ateitų ir be pasėkmių. Tačiau, kad ir perskaitę šį straipsnį, sumąsto keli. Bėda.