Kas jus verčia pykti?

 

Anksčiau rašiau apie meilę, dabar laikas pakalbėti apie pyktį. Tai du labai panašus jausmai, tiesa, galbūt pyktis nėra toks malonus, tačiau toks pat beatodairiškas ir akinantis, neleidžiantis pamatyti realaus pasaulio.

Jeigu paklausčiau kas verčia jus pykti, greičiausiai pradėtumėte vardinti begalinį sąrašą:

Petras, Jonas, Ona, Marytė, Antanas... Jie visi tokie idiotai, kaip juos žemė nešioja?

Stop.

Vakar Petras išpylė pieną, jis toks atgrubnagis, kaip galima tokiu būti? Kaip galima ant jo nepykti?

Stop! Kaip iš viso galima ant ko nors pykti? Negi Petras taip ėmė ir specialiai išpylė tą pieną? Aišku, kad ne, jis tai padarė ne tyčia. Tai kaip ant jo galima pykti?

Jonas, vakar ant manęs rėkė, kaip galima ant jo nepykti? Kaip galima toleruoti tokį elgesį?

Kada nors bandėte ugnį gesinti ugnimi? Nesakau, kad tai nėra neįmanoma, bet kodėl tuomet visos gaisrinės mašinos būna pripildytos vandens, o ne ugnies?

Mano vienas draugas yra pasakęs: „Pykstantys žmonės, iš šono atrodo kaip sugedę žaislai. Juos reikia už jausti, nes jie nežino ką daro.“ Užjauskite tuos, kurie yra akli ir valdomi pykčio. Būkite geresni už juos, būkite vanduo, o ne ugnis.

Kas jus verčia pykti? Turbūt prie mano jau minėtų situacijų, galėtumėte pridėti dar begalę, bet kam to reikia? Ar tikrai jus verčia pykti kiti žmonės? O gal jūs patys? Juk jausmai kyla iš jūsų pačių, o ne iš kitų. Aš suprantu, kad sunku laikytis ramiai, kai ant jūsų rėkia, bet kada nors pabandykite. Vienas pilietis, rėkdamas ant manęs pasakė tokius žodžius: „Aš nesuprantu, kaip tu gali ramiai sėdėti ir nieko nedaryti, čia jau virš visko, peržengei visas ribas jau.“ Tuo metu aš galvojau:“ o kas jam darbo? Juk mano čia mano problemos ne jo„. Visų pirma, nesistenkite reaguoti iš karto, jums iš to geriau tikrai nebus, antra susitaikykite, kad visko kontroliuoti negalite ir trečia, kadangi negalite visko kontroliuoti, tai kam nervintis, ramiai reaguodami padarysite žymiai daugiau.

Suprantu, kad kai rėkia ant jūsų sunku susitvardyti ir nepykti, bet pabandykite. Prisiminkite ką nors linksmo ar malonaus. Tai apie ką jūs galvojate įtakoja, jūsų jausmus. Kodėl turėtumėte gadinti savo nervus, kai ant jūsų rėkia? Jeigu jam patinka save žudyti, tai tegul tai daro vienas, jums nebūtina sutikti su pasiūlytomis žaidimo taisyklės, jums tikrai nereikia palaikyti jam kompanijos.

Aišku, yra ir kitų dalykų, kurie nerviną. Tarkim žmonių veiksmai. Bet prieš susinervindami, pagalvokite, ar tikrai žmogus norėjo jums pakenkti, galbūt taip padarė ne tyčia? Jeigu jis padarė ne tyčia ir neketino jums kenti, tai kam ant jo pykti?

Bet aš žinau! Jis tai daro tyčia, jis visą laiką taip daro!

Nesiginčysiu, pasitaiko ir tokių situacijų. Bet jeigu jis tai daro tyčia ir jūs reaguojate – pykstate, padedate rėkti, tai kas tuomet laimėjo, jūs ar jis? Jeigu jis tai daro tyčia, vadinasi jis norėjo jūs sunervinti. Jūs tarsi marionetė tampoma už virvučių, kaip jums tai patinka? Jūsų pyktis, skatina, tą žmogų taip elgtis. Jeigu jūs neskatintumėte, jis nesielgtų. Rimtai, pats geriausias dalykas ignoravimas, negavus taip laukiamo atsako kelis kartus iš eilės, jam pabos taip elgtis. Kas tuomet laimėtojas, o kas pralaimėjęs?

Būna ir dar viena situacija, kai vieno ar kito asmens pasirodymas, tik pasirodymas, sukelia pykti. Tačiau to žmogaus, pasirodymas patalpoje tikrai nėra pykčio priežastis. Prisiminkite, ką jis padarė, kodėl negalite jam atleisti? Jis išdavė jūsų pasitikėjimą? Na gerai, išmokote, kad nereikia juo daugiau pasitikėti, o kam pykti? Juk tai įvyko senai. Pagalvokite apie ką nors linksma.

Kas jūs verčia pykti? Niekas kitas, tik jūs pats. Ar jums tai patinka?

Brukštelk žinutę