Kas yra vienatvė?

Dabar yra vasara. Laikas, kai malonu išsidrėbti krūmo pavėsyje ant žolės. Šiandien šilta, bet ne beprotiškai karšta. Jaukiai šilta. Kažkur toli už nugaros girdisi automobilių triukšmas, nes mes vis dėl to mieste, tačiau kiek tolėliau priešais akis tik tekantis vanduo. Kairėje pusėje kompanija triukšmingai žaidžia su kamuoliu, dešinėje – vaikai pliuškenasi vandenyje. Taip, tai vasara.

Po vasaros ateina ruduo, kai lapai krenta nuo medžių. Tokie rudai-geltoni, geltonai-raudoni, margi, įvairiaspalviai... Atitrūkę nuo medžių šakų lėtai sukasi žemyn, kol atsitrenkia į asfaltą. Tačiau paspyrus koja arba papūtus stipresniam vėjui vėl pakyla į orą. Tai toks sezonas, kai norisi suktis, šokti, voliotis lapų apsuptyje.

Daugeliui žmonių nepatinka žiema, nes tuo metu būna baisiai šalta. Šalčio nemėgstu ir aš. Tačiau ir žiemoje yra smagių momentų. Kai sniegas lėtai krenta dideliais gabalais apšviestas blausaus gatvės žibinto. Kai šviežiai, baltai pasidengia visa aplinka. Kai eini šalia gerai nukasto kelio vien tam, kad paliktum savo baltus pėdsakus sniege.

Tačiau iš visų sezonų man labiausiai patinka pavasaris. Ne, aš nemėgstu purvo, pliurzių ir balų. Man patinka vėlyvas pavasaris. Kai jau būna šilta, bet ne taip karšta kaip vasarą. Kai viskas aplinkui pasidengia žiedais. Ir tuomet įkvepi visą tą aromatą į save. Ir tuomet nuskynęs pienę nuputi jos baltus pūkelius.

Kas man yra vienatvė?

Vasarą, kai sėdėdamas prie upės negali pasakyti: žiūrėk, plaukia baidarės arba žiūrėk, skrenda oro balionas, nes nėra kam.

Rudenį, kai eidamas per parką negali pasakyti: pagauk krentantį klevo lapą, tai neša laimę, nes nėra kam.

Žiemą, kai brisdamas per sniegą negali pasakyti: ar girdi kaip sniegas girgžda tau po kojomis?, nes nėra kam.

Pavasarį, kai eidamas negali pasakyti: įkvėpk, ar užuodi?, nes nėra kam.

Tik tiek. Ir nieko daugiau.

Ar žinai tą jausmą?

Brukštelk žinutę