Nes aš turiu kiaušinius
Aš mėgstu kritikuoti, kartais netgi labai aršiai, tačiau visuomet stengiuosi nesumalti su šūdais, bet pateikti objektyvią kritiką bei pasiūlymus kaip galima būtų patobulinti vieną ar kitą dalyką.
Tačiau šį kart ne apie tai. Šį kartą pakalbėsime apie tai kaip skirtingi žmonės priima kritiką.
Visus žmonės galima suskirstyti į dvi grupes: tie kurie turi kiaušinius, ir tuos kurie jų neturi. Aišku, tos metaforos visiškai nereikalingos, galim rėžti tiesiai šviesiai: moterys ir vyrai priima kritika skirtingai.
Kad situacija nebūtų visiškai abstrakti imkime tokį hipotetišką atvejį. Jums atsiunčia komiksą ir paprašo jį įvertinti. Tas komiksas yra paskutinis šūdas tiek piešimo, tiek istorijos prasme. Ilgai galvojote, tačiau pagirti nėra visiškai už ką ir reikia pranešti liūdnąją naujieną. Kaip reaguos žmonės?
Pakalbėkim iš pradžių apie moteris. Tai yra tokia reakcija, kokios jūs norėtume visuomet, tačiau tuo pačiu jinai mane ir stebina.
Moterys kritika priima ramiai ir tai visiškai neįtakoja jūsų ateities bendravimo. Jeigu buvote geriausi draugai, tokiais ir likote, jeigu buvote kaimynai, tokiais ir likote, jeigu buvote priešai... Juokauju, niekas neprašytų kritikos pas priešus.
Pats projektas būna padedamas į stalčių ir užmirštamas. Labai tikėtina, kad ji ne tik nebaigs šito komikso, bet apskritai niekada nebepieš komiksų, nes neturi tam talento. Kita vertus tai netrukdys jai domėtis visomis kitomis sritimis, nes jų yra be galo daug.
O kaip reaguoja vyrai? Sudėtingai. Jūs, labai tikėtina, atsiduriate ignoruojamų sąraše nr1 (dar vadinamas shitlist), vyras jums daugiau niekada nesiųs savo darbų ir neprašys jo kritikuoti, patarti, padėti. Bet istorija tuo dar nesibaigia, jis užbaigs darbą iki galo ir pateiks jį publikai. Geriausiu atveju niekas į jį nesureaguos. Blogiausi visi iš jo tyčiosis ar gal net gi turės finansinių nuostolių. Tačiau ar tai pabaiga? Ne tikrai ne. Jis pamėgins dar kartą ir galbūt dar kartą. Kvailumas yra tiesiogiai proporcingas atkaklumui.
Kai kuriems užtenka dviejų pamokų, kitiems neužtenka ir dešimties... Kai pagaliau daeina žmonės pradeda galvoti ir įsiklausyti į kritiką, bet tuomet dažnai paaiškėja, jog nebeliko kam jų kritikuoti.
Ir taip būna visuomet, aš žinau, nes ir aš turiu kiaušinius. Kai mane pirmą kartą sukritikavo mano reakcija buvo: Ką jis apie tą reikalą išmano, kiek apdovanojimų yra laimėjęs? Nei vieno? Tai ką jis čia man aiškina!. Tačiau tai buvo ne mano balsas, o kažkokio pikto kirmino gyvenančio mano viduje, net nežinau kaip jis tiksliai vadinasi, kažkas tarp pykčio, nepasitenkinimo, pavydo ir ego.
Tiesa, aš nesu labai atkaklus, todėl gana greitai išmokau įsiklausyti ir visuomet stengiuosi atsižvelgti į tai ką žmonės sako. Aišku, nereikia priimti, kad visų nuomonė yra lygiareikšmė. Vienu yra svarbesnė nei kitų ir, jeigu jau prašote pas ką nors kritikos, tai greičiausiai ne dėl gražių linzių, o todėl kad tas žmogus išmano šiek tiek daugiau nei jūs. Tas žmogus nebūtinai turi būti laimėjęs šimtus apdovanojimų, išmokti daug galima ir iš klaidų.
Tai nemokslinis teiginys, tik mano asmeninė patirtis su keliasdešimčia žmonių, kaip bežiūrėtum viskas susiveda į šitas dvi kategorijas, išimčių niekada nebūna.