Pasaulis be tavęs
Aš nebūčiau tokia tikra, kad manęs nepastebėtų, tiksliau nepasigestų. Esu linkusi tikėti, kas jei vietoj manęs būtų gimusi kita mergina, ji tikrai būtų visiškai kitokia, nei aš. Ir galbūt pasaulyje atsirastų žmogus, kuriam tiesiog kažko trūktų, ko jis ilgėtųsi, bet negalėtų gauti, t.y. manęs. Aišku, gal kiek per daug susireikšminu, bet mane pačią kartais aplanko jausmas, kad turėtų būt koks nors žmogus, kuris mane suprastų, o apsižvalgius jo nematyti. Ir kodėl visą charakterio formavimąsi priskiri tėvams? Yra daugybė kitų šaltinių: draugai, kolegos, perskaitytos knygos, pamatyti filmai, patirti gyvenimo įvykiai, įvairūs susidūrimai su įvairiais žmonėmis įvairiose situacijose... Būtent daugybė šių ir kitų faktorių ir daro mus individualybėmis. Ir net jei kažką ypatingo atsinešame su savimi vos gimę, tai esu tikra, kad tas kažkas vis tiek kinta ir labai priklauso nuo įvairių aplinkybių. Net vienintelė smulkmena gali visiškai pakeisti žmogų. O kur dar kitų įtaka (pats kažkada rašei apie tai: http://www.nepo.lt/lt/nuomone/istorijos/diena-be-itakos/). Na, o viena iš galimybių, kodėl kyla noras viskuo abejoti ir kartu maištauti, gali būti ta, kad per daug šiame pasaulyje dalykų, kurių nesuprantame arba kuriuos galvojome, kad suprantame, o po kurio laiko pasirodė, kad klydome. Juk kažkada visi manė, kad žemė plokščia, kol to nepaneigė. O kas žino, gal kada bus paneigta ir tai, kad ji apvali. Taip ir atsiranda nepasitikėjimas ir abejonės supančiais dalykais.
Be manęs ar tavęs pasaulis būtų kitoks. Bet mes esame labai maža, nepastebima dalis viso to kratinio. Todėl save kažkuom išskirti yra gan neteisinga.
O du skirtingi žvėrys auginami kad ir idealiai tokiom pačiom sąlygom niekada nebus vienodi. Dvyniai ir tie yra skirtingi. Ne tik kad gimė skirtingu laiku, bet ir tuom, kad net jų genai negali būt identiški (pataisykit, jei klystu).
Asmenybė formuojasi per išbandymus, per pasirinktus kelius jiems įveikti.
Prieš paskutinė pastraipa labai prasminga. Motyvacine galėčiau pavadinti sau.
Dvyniai būna identiški ir neidentiški. Identiški atrodo vienodai ir turi vienodą genų rinkinį.
Apskritai visada buvau už tai,jog nesam nepakartojami. Naivumo man tam neužtenka. Paauglystėj būčiau siekus savo gyvenimą įprasminti parašydama knygą,kažką sukurdama,kažką apčiuopiamo, kažkur savo vardą pavardę palikti.. dabar manęs ši mintis nebedžiugintų,nes kam man visai tai,kai manęs tiesiog nebus? Be to dabar pavyzdžių neatsiminsiu, bet ir reikšmingi žmonijai atradimai buvo ne retas atvejis padaromi nepriklausomai vienas nuo kito dirbančių kelių mokslininkų, tiesiog dėsningumas žmonijos vystymosi,tik vat kas suspėjo pirmas apie tai paskelbt, tas ir laimėjo...
kalbant apie kūną žmogaus viskas gan paprasta- genai aplinka. Unikaliu daro mutacija - atsitiktinumas, pakeičiantis mūsų genus.
ir dar.. kodėl mum taip svarbu būti unikaliais? vis ta mirties baimė,o baimė iš nežinojimo. o gal mes esam mažos dulkelės kažko reikšmingo, kad ir vienodos, bet vienodai svarbios/nereikšmingos.. aš matyt keista,nes man patinka būt minios žmogumi, kai esant keliems tūkstančiams žmonių šalia esi visai nesavrbus ir lygus. ir kas, kad nesu vienintelė tokia, nebetrukdo man tai. nežinau, ką čia prirašiau ir kodėl :)