Tai nori būti rašytojas?

 

Susidarė tokia keista situacija. Žmonės, kurie prieina prie varpinės skambina pavojaus varpais, kad lietuviai tampa vis mažiau raštingi, abitūros egzaminuose daugėja klaidų. Kiti žmonės, prieinantys prie kitos varpinės skelbia apie popierinių knygų mirtį. Tačiau žmonių norinčių parašyti knygą skaičius rodos nemažėja.

Pažiūrėkite pavyzdžiui Tūkstantmečio vaikus, penktokų kategorijoje vos ne kiekvienoje laidoje pamatysite po du vaikus norinčius parašyti knygą. Aišku, vaikai užauga ir supranta, jog rašytojas nėra profesija ir tarp vienuoliktokų, dvyliktokų per visus finalus greičiausiai neatsiras nei vieno žmogaus su tokiais norais. 

Tačiau ką daryti, jeigu tu neišaugai? Ir tas noras spaudžia smegenis? 

Galbūt aš gyvenu kaime, tačiau nesu nei karto girdėjęs, jog būtų rengiamas seminaras norintiems tapti rašytojais. Žurnalistams – taip, prašom. Rašytojams? Hm... Tarsi įmeta į vandenį ir jeigu išplauksi – esi talentingas, o jeigu ne susitiksime sudužusių svajonių uoste prie alaus bokalo.

Mano sakvojaže viso labo viena knyga, todėl aš nesu labai kvalifikuotas dalinti patarimus, tačiau, kadangi, grandai, kuriems lenkiasi visa tauta nedalina, tai pamėginsiu aš.

Visą tai kas parašyta žemiau aš surinkau, kad išradus laiko mašiną galėčiau perduoti sau penkiolikmečiui. Tikiuosi, jog tai padėtų sutaupyti laiko ir galbūt išvengti vienos kitos klaidos.

Jeigu gali nerašyti – nerašyk. Tai pats svarbiausias patarimas iš visų perskaityk jį tris kartus ir gerai pagalvok ar tikrai nori pasinerti į kančios, skausmo, nuobodaus ir vergiško darbo pilną pasaulį? 

Jeigu nuspręsi vis tik, kad nori rašyti, tai žinok, jog kelio atgal nebėra. 

Skaityk geras knygas. Sakydamas geras knygas aš nesiūlau skaityti klasikos. Kadangi, beveik visa lietuviška literatūra yra šlamštas, tai greičiausiai teks skaityti vertimą. Pasirink gerą vertimą, nes, deja, paskutiniu metu pasitaiko labai siaubingų. Aišku, kas nors čia norės pakomentuoti: kam skaityti vertimą, jeigu gali skaityti originalą?

Skaitydamas formuoji žodyną. Jeigu skaitysi lietuvių kalba, o norėsi rašyti angliškai, tai iš to jokios naudos. Kita vertus, jeigu perskaitysi Šepskpyrą ir norėsi rašyti angliškai, iš to irgi naudos mažai, nes tai būtų tas pats kaip dabartiniam rašytojui rašyti Donelaičio stiliumi. Nesakau, kad tai yra blogai, kaip tik priešingai, mano nuomone, tai būtų įdomus literatūrinis eksperimentas, vienintelė problema, jog kalbainiai ateitų asmeniškai tave primušti už tyčiojimąsi iš lietuvių kalbos.

Skaitykite knygas, plėskite savo žodyną.

Keliauk. Norėdamas aprašyti kokią nors gatvę, gali atsidaryti google streetview ir pasivaikščioti po ją. Internetas suteikia neįtikėtinas galimybes pamatyti daugybę dalykų, tačiau jis vis dar nesugeba perteikti patirties. 

Kur tu keisi Facebook statusą: savo rūsyje ar Eifelio bokšte, nėra didelio skirtumo, tačiau keliaudamas gali sutikti įvairių žmonių. Pajausti kultūros skirtumą tarp savo kaimo ir, tarkim, Berlyno. Kelionės, patirtis – praplečia akiratį, padaro tave įdomesniu žmogumi.

Nešok aukščiau bambos. Jeigu tau šešiolika, tai geriau nerašyk knygos apie du kandidatus besivaržančius dėl prezidento posto. Kiekvieną amžiaus grupę kamuoja skirtingos problemos ir sėkminga knyga pasiūlys kokį nors tos problemos sprendimą. Kai tau šešiolika, tai norisi tik vieno. Kai tau trisdešimt, tai … Užaugsi suprasi. 

Jaunų gerų autorių yra ne daug dėl vienos paprastos priežasties – gyvenimiškos patirties trūkumas. Sakoma, kad senas žmogus yra dešimt metų vyresnis už tave. Kai tau šešiolika, dvidešimt šešių metų žmogus yra jau toks senis... 

Rašyk apie tai ką geriausiai išmanai, rašyk savo bendraamžiams ar jaunesniems. 

Leisk idėjai subręsti. Jeigu tik ką pažiūrėjai „Star wars“ filmą, tai greičiausiai tavo istorija bus labai jau identiška tam filmui, bet jeigu palauksi ir pažiūrėsi „Star Trek“, „Babilon5“ ar dar ką nors, tuomet tavo idėjos nutols nuo originalaus įkvėpimo šaltinio, pasidarys įdomesnės. 

Išsikelk tikslus. Nusistatyk žodžių (simbolių/puslapių) skaičių, kurį parašysi per mėnesį, tuomet per savaitę, tuomet per dieną. Laikykis to tikslo. Jeigu vieną dieną jo įvykdyti nepavyko, per daug nesisielok ir pabandyk atsigriebti kitą dieną. Nėra labai svarbu ką rašyti, svarbu, kad įprastum tai daryti reguliariai. 

Greita pradžia yra geros knygos esmė. Galbūt Džeko Londono laikais, žmonės turėdavo kantrybės skaityti dešimt puslapių kalnų peizažų aprašymų. Dabar neturi. Žmogus perskaitys puslapį, maksimum du, jeigu per tą laiką nesugebėsi jo sudominti, jis neskaitys toliau. Įvykis turi prasidėti pačiame pirmame arba antrame paragrafe, peizažą visuomet spėsi aprašyti veiksmui prasidėjus.

Lipk karjeros laiptais. Kvaila yra rašyti kelių šimtų puslapių romaną neparašius poros puslapių apsakymo. Niekas baigęs universitetą iš karto netampa TEO direktoriumi. Pradžiai pradeda nuo kokio nors paprasto vadybininko ir keliauja toliau karjeros laiptais. Tą patį reiktų daryti su rašymu – lipti karjeros laiptais. 

Koks būtų teisingas karjeros eiliškumas? 

Pirmas žingsnis - pradėk rašyti tinklaraštį. Jeigu nori parašyti knygą, tai kodėl nepradėti nuo ne tokio ambicingo tikslo – rašyti tinklaraštį? Tinklaraščio rašymas yra labai geras savęs išbandymas. Ar tau lengva dėlioti sakinius? Ar mintys liejasi laisvai? Ar turi ką papasakoti žmonėms? Ar gali kiekvieną dieną parašyti po trumpą įrašą, ar rašymą atidėlioji dėl kvailų pasiteisinimų? Ar tave skaito nepažįstami žmonės? Ar skaitytojai rašo komentarus? 

Jeigu tu nesugebi rašyti tinklaraščio daugiau nei metus laiko, tai tau niekada nepavyks parašyti knygos. Jeigu tu neturi apie ką rašyti tinklaraščio, tai apie ką bus tavo knyga? Jeigu tu nesugebi dėlioti minčių taip, kad patiktų nepažįstantiems žmonėms, tai kas tuomet norės leisti tavo knygą? 

Antras žingsnis – laimėti apsakymų konkursą. Žinote, ko aš labiausiai nekenčiau mokykloje? Rašinių. Duodavo kažkokią kvailą temą ir reikėdavo ten kažkokias pievas tauzyti. Apsakymų konkursai irgi turi kokią nors privalomą temą. Jeigu esi bent kiek panašus į mane, tai galvoji, kad esi laisva siela ir nekenti tokių priverstinių rašymų. Bet, jeigu negali parašyti gero kūrinio pagal privalomą temą, iš tavęs prastas rašytojas. 

Kol nelaimėsi bent vieno apsakymų konkurso, nepradėk rašyti romano. Apsakymas - tai tarsi mažas romanas, iš principo jis turi turėti visas tas pačias dalis: įžangą, veiksmą, kulminaciją, epilogą. Skirtumas - tik mažesnis veikėjų skaičius, galbūt pilnai užteks vieno. Veiksmo vieta irgi greičiausiai bus tik viena ir nesikeis. Ir tikrai bus tik viena veiksmo linija. Kuo kūrinys didesnis tuo sunkiau apsieiti tik su viena veiksmo vieta, vienu veikėju ir viena veiksmo linija. 

Apsakymai trumpi, jų parašymas užtrunka trumpai. Tai geriausias būdas sužinoti kas kabina skaitytojus, kas veikia ir pasimokyti iš savo klaidų. Romano parašymas užtrunka ilgai ir tikrai po ilgo darbo nesinori sužinoti, jog jis vertas nebent išmesti į šiukšlių dėžę.

Turėk planą. Kad ir kaip viliotų rašyti tai kas yra ant liežuvio galo, prieš parašydami pirmą žodį pasiruošk visos knygos planą. Jis neturi būti labai detalus, tačiau svarbu žinoti, kas, kur ir kodėl eina. Kodėl? 

Jeigu įžangoje ant sienos kabo šautuvas, tai pabaigoje jis turi iššauti. Šio sakinio nebūtina suprasti pažodžiui. Kiekvienas veikėjas, daiktas ar epizodas turi turėti kokią nors svarbią detalę. Jeigu tą epizodą išmetus, kūrinys nenukenčia – tuomet tas epizodas nereikalingas. Patyręs žmogus gali intuityviai sudėlioti viską, taip kad būtų gerai, teisingai, įdomiai. Naujokui reikalingas planas.

Nerašyk trilogijos. Aš suprantu, jog autorius įsimyli savo veikėjus ir nori, kad jie gyventų amžinai. Tačiau trilogija remiasi vienu klaidingu įsitikinimu – kad pirma dalis bus gera. Tu esi naujokas – pirma dalis bus šūdas. Koks aš niekšas, kritikuoju kūrinį jo neskaitęs! Nepriimk to asmeniškai. Tiesiog pagalvok kas bus tuomet, jeigu pirma dalis bloga? Rašysi dar dvi ir švaistysi savo gyvenimą veltui? O gal geriau būtų mėginti rašyti kitą kūrinį, kitame pasaulyje, su kitais veikėjais?

Pavyzdžiui Eragono yra net keturios knygos, tačiau tik vienas filmas. Kodėl? Todėl kad filmas yra šūdas. 

Skaitant Vilko valanda, visi pastebėjo, jog istorija yra neužbaigta. Kažko trūksta, kažkas nepapasakota. Ar bus antra knyga? Atsižvelgiant į tai, kad pirmoji buvo sėkminga, visai tikėtinas ir antrosios pasirodymas. Tačiau, bent aš, niekur negirdėjau, kad autorius kalbėtų apie trilogiją. 

Nemoki istorijos, nerašyk istorinės knygos. Taisyklė čia labai paprasta: istoriją turi išmanyti geriau, nei tavo skaitytojas. Ir tai galioja ne tik istorijai, tai galioja visoms sritims. Žmonės nekenčia apsimetėlių. 

Mes visi elementariai suprantame, kad Egipto faraonai ir Vytautas Didysis kartu dera tik muziejuje. Mes galime pasakyti antro pasaulinio karo pradžios metus, tačiau du konkrečia diena gali kilti problemos (tai rugsėjo pirmoji). 

Mes vargiai išvardintume daugiau nei penkis JAV prezidentus ir greičiausiai nežinosime Anglijos karalienės gimtadienio. Bet tą labai lengva patikrinti internete ir, jeigu mums kils abejonių, mes tą padarysim.

Tačiau yra dalykų, kurių mes nežinosime ir negalėsime patikrinti. Pavyzdžiui koks mėgstamiausias Stalino patiekalas? Šita gali laisvai išgalvoti, bet jeigu pasakyti, jog tai BigMac, mes tave nukryžiuosim. 

Gramatika, stilius, kalba. Aš neišlaikiau valstybinio lietuvių kalbos egzamino ir tuo didžiuojuosi, tačiau tu neturėtum girtis, jog nemoki lietuvių kalbos. 

Dabar kiekviena naršyklė turi kalbos tikrinimo funkciją. Šis tekstas parašytas Libre Office pagalba, kuris irgi turi tikrai neblogą kalbos tikrinimo funkciją. Jis žino kaip teisingai parašyti ąžuolas, tačiau, nežino, kur, teisingai, padėti, kablelį. Tokiu atveju reiktų perskaityti savo kūrinį bent keletą kartų. 

Aš neabejoju, jog esu palikęs vieną kitą klaidą šiame tekste, tačiau tai yra nesvarbu. Leidyklos tam samdo redaktorius. Nereikia būti literatūros profesoriumi, užtenka pasiekti pakankamai gerą lygį, kad žmonės norėtų su tavim bendra(darbiau)uti. 

Tačiau gramatika yra tik viena medalio pusė, kita – stilius. Kiekvienas rašytojas turi savo unikalų stilių. Kai esi naujokas, tu tokio neturi ir nesistenk dirbtinai sukurti, tiesiog mėgdžiok savo mėgstamiausią rašytoją, su laiku tai ateis. Užgausi, išsigryninsi. 

Rašymas – tai skaitymas ir perašymas. Tęsiant ankstesnes mintis. Negalvok, jog parašysi knygą, atiduosi ją į leidyklą ir pamirši. Internete radau tokią legendą:

Levas Tolstojus romaną "Karas ir taika" (2000 puslapių) perrašė septynis kartus, Ernestas Hemingvėjus romano "Atsisveikinimas su ginklais" paskutinį puslapį perrašinėjo 39 kartus. 

Savo knygą iki išleidimo aš perskaičiau kokius šimtą, du šimtus kartų. Po to man buvo bloga nuo knygos ir aš jos nenorėjau daugiau matyti. Skaičiau ne tik tam, kad ištaisyti gramatines klaidas, bet ir stiliaus klaidas. Taip pat siekdamas pateikti geriausią kokybę kokią galiu. Nors galbūt tai šiek tiek srities specifika. Tau greičiausiai nereiks skaityti savo knygos tiek daug kartų, bet vieną kitą kartą perrašyti, galbūt praverstų.

Susirask mentorių Tai mano paskutinis, bet antras pagal svarbumą patarimas. Kai esi naujokas rašai šūdą, tačiau esi pats taip įsimylėjęs savo raštliavas, kad to nematai. Yra tikrai nedaug žmonių, kurie sutiks paskirti savo laiką skaityti šlamštą ir dar patarinėti. Tačiau tai tik viena problemos pusė.

Kita problemos pusė esi tu pats. Žmonės dažnai vengia atskleisti savo kūrinius bijodami, kad pavogs jų idėjas. Aš irgi toks buvau. Tačiau išmanęs niekas nepavogė nei vienos idėjos. Galbūt man pasisekė? 

Į visą šitą reikalą reikia žiūrėti iš kitos pusės: tik nevykėliai turi vieną idėją. Jeigu idėją iš tavęs pavogė, vadinasi jinai buvo gera. Jeigu sugebėjai sugalvoti vieną gerą idėją – sugalvosi jų šimtus. 

Išsprendėm vagystės baimę, laikas pakabėti apie kritikos baimę. Kai kas nors kritikuoja instinktyvi reakcija būna: ką tu čia man aiškini? 

Pirma. Gal pasigydyk – nėra kritika, aš esu daug tokios gavęs. Geriausias dalykas tokius komentarus ignoruoti. Kritika turi būti ne apie tave, o apie tavo tekstą. 

Antra. Jeigu jau paprašei kritikos, tai išklausyk ją. Aišku, po to gali ją išmesti, bet galbūt vertėtų pataisyti kūrinį? Jeigu nieko nekeisi, netobulėsi.

O ką žmogui norinčiam būti rašytoju patartum tu?

 

Brukštelk žinutę