Wasabi?

Niekada nemaniau, kad prieš einant į restoraną reiktų pasiskaityti... naudojimosi instrukciją. Silpnų nervų gurmanams toliau skaityti nerekomenduojama.

Taigi šį kartą apsilankėme Japonų restorane. Justinas sako, kad jam patiko, būtumėte matę jo veido išraišką kai jis sėdėjo prie stalo...

Aš pasistengsiu būti sąžiningas. Visada buvo smalsu kuo ypatinga ta japonų virtuvė, niekada nemaniau, kad jinai TOKIA ypatinga. Pirmieji įspūdžiai prasidėjo vos tik atsivertus meniu: nei vieno pažystamo patiekalo, 60% teksto išvis paukščių kalba. Būtų hieroglifai - būtų japonų, o dabar tai tas pats kaip su kirilica rašyti lietuviškai.

Užsisakėm... Pirmiausiai atnešė arbatą ir ant lėkštučių suvyniotus rankšluosčius (??). Justinas džiaugdamasis, kaip mažas vaikas gavęs kinder siurprizą, išvyniojo rankšluostį ir neradęs siurprizo, nusivylęs suvyniojo, atgal... Kaip vėliau teko pamatyti pasirodo, jis skirtas rankoms nusivalyti, o jeigu aš nesijaučiu toks nešvarus vis tiek reikia?

Sriuba, be komentarų... Na gerai pasistengsiu pakomentuoti, sūrio kubeliai ir kažkokios žolės, kurios turėtų būti dumbliai. Skonis kažką labai primena, bet sunku įvardinti konkrečiai ką.

Antras patiekalas – sušis. Išsirinkau su tunu. Nesuprantu kam gali patikti sausi, supresuoti ryžiai su žalia žuvimi. Na gal kažkam patinka, man nelabai...Bet čia linksmoji dalis, kartu su sušiu atneša dar vieną padėkliuką su trimis talpomis: viena tuščia įsipilti padažui, antra su kažkuo mažu ir ryškiai žaliu, o trečia pilna kažko raudono. Apie tuos dalykus ir norėčiau pakalbėti.

Ryškiai, šviesiai žalias – wasabi. Skonis kaip krienų, tik spalvos prekinė išvaizda labiau viliojanti. Antrasis dalykas raudonos spalvos ir iš pirmo žvilgsnio man priminė lašišą.. Skonį sunku apibūdinti traškus kaip kopūsto lapas iš pradžių rūgštus, po to saldus, po to aštrus... Žodžiu, man apibūdinti to dalyko nepavyks...

Galiu pasidžiaugti, jog pirmą kartą paėmiau į rankas pagaliukus ir jais naudotis man pavyko puikiai. Kinų restoranuose visuomet šalia pagaliuku paduodami ir normalūs įrankiai, kadangi čia nepadavė teko naudotis tuo kas yra ir aš gana greitai prisitaikiau prie naujos aplinkos.

Mano verdiktas: niekada daugiau neisiu į japonų restoraną, be žmogaus, kuris bet kiek nors išmano japonų papročius ir gali patarti ką užsisakyti ir kaip reiktų valgyti.

Dabar pereikime prie antros pasakojimo dalies.

Aš susimąsčiau kodėl taip dažnai rašau apie maistą. Atsakymas paprastas: nes tai lengva. Nori ko nors naujo ir nepatirto? Vienintelis dalykas ko reikia tik pinigų. Nereikia nei stengtis, nei labai ruoštis. Atėjai, atsivertei meniu, išsirinkai tą kur mažiausiai pažystamų žodžių ir lauki. Viskas nereikia nieko daryti, nereikia stengtis. Čia jums ne parašiutu šokinėti. Norėdamas šokti su parašiutu pirmiausiai turi praeiti apmokymų kursą. Norėdamas skirti oro balionu, turi sulaukti palankaus vėjo. Norėdamas kopti į kalnus... Labas rytas, į kokius dar kalnus Lietuvoje? Lietuva, tai Europos bamba: tik lygumos ir kažkokia duobė. Norėdamas kopti į kalnus turi pirmiausia išvažiuoti iš Lietuvos. O gal tuomet geriau safaris?

Visi išvardinti dalykai nėra taip lengvai pasiekiami kaip maistas, bet vis tiek atsiras žmonių, kurie sakys “cha, buvau, mačiau“.

Gerai, kad buvai ir matei, o aš tuos dalykus tik dabar įtraukiau į savo ilgą sąrašą, ką dar reikėtų pabadyti/pamatyti. Tai greičiausiai įvyks ne rytoj, kada nors... Kada nors ir aš pasakysiu: „buvau, mačiau“. O kol kas, tušinukas į rankas ir rašyti...

Kaip manote, kokius dalykus reiktų įtraukti į tokį sąrašą? Ką reikėtų pamatyti/paragauti/padaryti?

Brukštelk žinutę