Knyga. Francis Carsac - Visatos ateiviai

Knygą sudaro du romanai: Ateiviai iš niekur ir Šis pasaulis mūsų. Abu romanai vyksta toje pačioje galaktikoje, tačiau nenorėčiau jų vadinti dvilogija, kadangi, veiksmo skirtumas tarp jų yra 800 metų.

Ateiviai iš niekur – knygos idėja yra tikrai originali ir labai įdomi, bet pasakojimo stilius toks žudantis, kad fizikos vadovėlį skaityti įdomiau. 

Gydytojas Kleras pasakoja draugui savo kelių metų gyvenimo istoriją iš principo jinai skambėtų taip: darbas, vestuvės, darbas. Kaip ir bet kurio kito normalaus žmogaus, jeigu joje nebūtų ateivių. Nuobodu ar ne? Leiskit tuomet papasakoti apie originalią dalį.

Kažkur kosmose geležies kristale atsirado elektrinė gyvybė, evoliucija ėmėsi savo darbo ir po daugybės metų išsivystė geležinė rasė, kuri gali gyventi tik artimose absoliučiam nuliui temperatūrose. Todėl rasė kosmose ėmė gesinti saules ir apsigyventi visiškai ledinėse planetose.

Kaip patys suprantate, tai yra visiškai priešingai žmonėms bei visoms humanoidinėms rasėms: isams, sinzunams ir kitoms pasirodančioms tik epizodiškai. Todėl jie stengiasi surasti būdus kaip sustabdyti labai veržlią geležinės rasės ekspansiją.

Knygos pradžioje autorius teigia, jog ateiviai gyvena geriau nei žmonės Žemėje, nes pas juos nėra lytinės diskriminacijos, bet pabaigoje paaiškėja, jog moterys nėra imamos į karines misijas, nes yra „per silpnos“. Kodėl ateivių moteris yra fiziškai silpnesnės? Juk net vabzdžių pasaulyje pilna pavyzdžių, kai patelės didesnės, stipresnės ir visaip kitaip pranašesnės už patinus. Tai tik vienas iš daugelio tokių streotipiškų kabliukų.

Šis pasaulis mūsų – šio romano idėja girdėta šimtus kartų ir yra visiškai banali, tačiau esant normaliam pasakojimo stiliui susiskaito labai maloniai.

Vienoje planetoje kosmoso užkariavimo laikais nusileido sugedę penki kosminiai laivai. Žmonės išlipę iš jų įkūrė gyvenvietę žemyno pakrantėje. Greitai paaiškėjo, jog to paties žemyno kalnuose gyvena kita žmonių grupė, o tuomet pasirodė, kad čia gyvena ne tik žmonės bet ir ateivių rasė - brinai.

Praėjus keliems šimtams metų, nuo visų tų atradimų pirmoji žmonių grupė sustiprėjo tiek, kad yra pasiryžusi kitas dvi nušluoti nuo planetos paviršiaus. Brinai kreipiasi pagalbos į Žmonių Pasaulių lygą, kuri atsiunčia du koordinatorius išspręsti problemos. Lygoje galioja plieninis įstatymas: vienoje planetoje gali gyventi tik viena rasė. Vadinasi, kažkas tikrai privalės iškeliauti, kas sužinosite perskaitę knygą.

Du pagrindiniai knygos veikėjai Akis Kleras ir Chasilas yra ankstesniojo romano pagrindinių veikėjų palikuonys.

Tiesa, mano nuomone, knygos epilogas visiškai sugadina kūrinį. Nesuprantu ir kodėl autorius jį pridėjo.

Mano vertinimas:

– šio autoriaus darbai niekada nebuvo išversti į anglų kalba, manau, tai pasako ko jis vertas geriau, nei mano kritika.

Brukštelk žinutę